Jaunystės draugei Pūgai

Matau, tu ir vėlei kvailioji
Sniego melsvam lauke.
Kuo gi aš kaltas, mieloji,
Kad tu vieniša tokia?

Kadaise apglėbę kits kitą
Ritomės kūliais šlaitu...
Dabar aš vargstu nuo artritų,
Galbūt negaluoji ir tu?!

Bet vis – tai prie lango ar staktų –
Brazdi. Nors abiem apmaudu,
Kai aš – sutrikęs nei rakto,
Nei šlepečių nesurandu...

Ką man daryt? Kas beliko?
Sprangūs vilčių trupiniai?
Rumbės dygliuotų vainikų?
Sakyčiau – gal... laikinai

Padėkim ant visko kryžių?...
Viltim patikėję žavia:
Jei aš į šią žemę grįšiu,
Susirasiu pirmiausia tave.