Prūsai.

Sekmadieniais į rieškučius
maldas sudėsim,
idealybę pabalnosim
ir atmerktom,
apakusiom akim ieškosim
laimės ten,
kur vakar protėviai sumigo.

Baltais žirgais
vadinsim ašaras,
bejojančias žemyn
smakrais ir skruostais,
o drebančias rankas 
apšauksim raganom,
nebetikint šviesiais kerais.

Tada, apkurtę nuo
senų melodijų,
sudaužę metalofonus,
vaidinsim laimę,
kad ir prieš mirtį.