Šiltas duonkepės skliautas,
Kryžius ant sienos virš stalo,
Langas, liūčių nuplautas,
Kvapas kopūstų rasalo
Tave į kiekvieną kelią,
Į mažą ar didelį skrydį
Pavargusį budina, kelia,
Palaimina ir palydi
Pro apynių siaurą dryžį,
Pro aimanuojančią svirtį
Ir tyliai paprašo sugrįžti,
Jei ne gyvent, nors numirti.