Užsimerk

Užsimerk, vėjo kojas mazgok savo galvą nulenkdamas,
Ir iššluodamas pirkią- nes dulkės tik sienas sugretina-
Tai tik morzė, tai laša į kaktą ženklai abėcėlėje,
Atlaikydami potvynį- karą tarp savo ir svetimo,

Atlaikydami ilgesį, - durys tai- spustelint rankeną
Saulės šuoras pro plyšį apakina, atgręžia veidrodžius,
Ir matai atsisukęs tą vakarą, patiestą staltiesę, -
Jau naktis. Galbūt rytas. Pakalnėmis aidintis

Grįžta pulkas avių- skambalėliai, svirpliai, taip pat laikrodžiai,
Nenutyla, įtraukia į uždarą ratą, begarsę melodiją,
Įsiūbuoja tave, bet sustoja kas rytmetį prieblanda,
Blogas sapnas ir tylimas vakaro atspalvis žodyje.

Neklausyk