nykus ir netobulas

Pasaulyje tobulų nėra. Ypač tame, mažyčiame, kuriame gyvenu aš. AŠ, vienas AŠ, ir daugiau nieko. Nieko nieko. Todėl AŠ esu netobulas...
  Tuščia ir nyku čia, lyg nespalvotame sapne. Nėra čia veidrodžių – mano netobulumo liudininkų. Čia visą laiką ruduo. Lyja. Toks šaltas, žvarbus ir atstumiantis lietus. Ir barbena šalti lašai į mano kambario stiklą, į mano šaltą širdį. Barbena šaukdami išeiti laukan. Bet bijau pamatyti vandenyje savo atvaizdą. Šaltame lietuje savo netobulą atvaizdą… žinau, kad netobulą. Tobulų nėra…
  Šiame pasaulyje. Mano pasaulyje, yra spalvotų balionų. Jie tokie gražūs, ryškūs, mieli. Ypač aš mėgstu geltonus! Jie kaip saulė, kurią dengia debesys ir kurios aš senai, oi senai nemačiau. O raudoni! Jie kaip karštai plakanti širdis… raudona spalva vienintelė man dar primena, kad aš gyvenu. Bet visi jie – balionai – lengvesni už orą. Todėl, kaip apgavikai muilo burbulai, bėga nuo manęs, kyla į dangų. Lietingą ir nykų dangų ir sprogsta. sprogsta, nes ir jie nėra tobuli.
Todėl čia, pasaulyje kuriame aš gyvenu, man liūdna. O kai man liūdna, aš virstu akmeniu. Lauko akmeniu. Ir velniškai liūdna man. Bet neliūdžiu dėl to, kad virstu akmeniu, atvirkščiai, virstu akmeniu, nes liūdžiu… O būdamas akmeniu jaučiuosi toks nereikalnigas. Nereikalingas ir netobulas.
  O gal netobulas, todėl nereikalingas? Bet juk kartais, net tada, kai būnu paprastas akmuo, net tada žmonės iš kitų pasalių prieina ir sako: „Akmenie, juk tu tiesiog genijus! Tik ne į tą dirvą įkritęs”. Ir pasijuntu ne į tinkamą dirvą įkritęs. Toks vienišas, sulytas, nereikalingas, ir netobulas akmuo…
  O juk pasaulyje tobulų nėra. Ypač tame, kuriame AŠ gyvenu. Žinau! Tai man pasakė kitas netobulas…

                                                      2004 05 06