Rašyk
Eilės (72016)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







"Viskas jūsų virtuvei ir namams. Užsukitę į naują ir prabangią parduotuvę. Tik šiandien nuolaidos iki begalybės. Kiekvieno laukia prizai ir siurprizai. "

Išgirstu ir pakylu nuo kėdės. Žvilgteriu pro sriaurą dulkiną langelį, gatvėje geltonas autobusas, apkarstytas lipdukais, vėliavomis ir garsiakalbiais. Dar lydymas vaikiūkščių su dviračiais iš maximos.

O aš tada sėdėjau palėpėje. Niekada čia neidavau. Čia sukrauti seni prisiminimai. Sofos, stalai ir skulptūros uždengtos staltiesėm, kad neduklėtų. Atsisėdau ant senos girgždančios kėdės ir atrėmiau rankas į masyvų ąžuolinį stalą. Atėjau čia parašyti laiško kariuomenėje tarnaujančiam draugui. Iš stalčiaus pasiėmiau dar tėvo senąjį plunksnakotį

(pamenu, kai jis dar buvo gyvas ateidavo čia kartkartėm parašyti scenarijų ar pataisyti jau esamo. Mano tėvas buvo didis žmogus. Jis buvo scenaristas. Kūrė scenarijus filmams)

iš kito - pageltonijusį popieriaus lapą ir pradėjau rašyti. Sveikas. Kaip einasi? Kaip nuotaikos? Tokių banalybių seniai nemačiau. Dar rašiau apie savo seserį, jos vestuves, dukrą. Galbūt minėjau kažką kitą. Vieną supratau - šiandien žodžiai nesiriša.

Girgždančiais sraigtiniais laiptais nusileidau žemyn ir užsimetęs švarką išėjau į gatvę.

Galva tuščia ir kiaura kaip suskilusi stiklinė. Švilpė vėjas ir įdėjos birėjo man iš paskos. Nė pats nepastebėjau, kaip atkeliauvau į miesto parką - seni girgždantys, surūdijusio metalo vartai labiau priminė kapines. Stumtelėjau kartelį. Šie net nekruselėjo. Antras bandymas buvo kiek stipresnis, tačiau galingoji siena nepajudėjo. Pamiršo kapinių sargas? Taip, šiuos ir greta esančių kapinių vartus rakinėja tas pats sargas - liesas ir kuprotas seniokas. Be galo paslaptingas, ne veltui tokį darbą dirba. hm.... apsidairau, kaip tuščioje galvoje gimusi idėja priartėjo prie neįmanomybės. Sukryžiuoju kojas ir suneriu rankas. Neva protinga mina mėginu susikoncentruoti ir suregzti mintį...

"Viskas jūsų virtuvei ir namams. Užsukitę į nau... "

Vėl ta prakeikta reklama. Paskubomis apsidairęs sparčiu žingsniu patraukiu aplink parką, galbūt galiniai varteliai bus praviri - dažnai sargas pritingi juos užrakinti. Einu sparčiu žinsniu su viltimi, jog galingos ir storos parko sienos atskirs mane nuo gatvės ir visų kas yra joje. Parke neturėtų nieko būti.
...
Pagaliau aš parke, varteliai buvo tik priverti, neužrakinti, smėlis prie įėjimo šviežiai nušluotas ir tikrai aišku, jog šiąnakt į parką niekas nėįėjo. Nudžiungu ir pasijaučiu pabėgęs nuo pasaulio. ech.... kaip čia ramu

(kaip kapinėse).

Prisimenu nuostabiausius vaikystės laikus, kuomet čia vykdavo ekspedicijos, inkilų kabinimas, aplinkos tvarkymas. Prisimenu kaip keturi draugai susitarę nėjome į paskutines pamokas, o užsidarę garaže kalėme inkilus. Nudaužytais ir kruvinais pirštais, tačiau begaliniu džiaugsmu trykštančiais veidais skriete nuskriedavom iki parko ir kabindavom savo šedevrus medžiuose. Visada liepdavo lipti man. O aš savo ruoštu stengdavausi užsikeberioti kuo aukščiau ir inkilą pakabinti rytų pusėn. Visada galvodavau, kaip nuostabu ryte prabusti saulei auštant ir matyti kaip ji pakyla iš žaliojo miško. Buvau ryto maniakas, negalėjau atsigrožėti kylančia saule, kai tuometu visi gardžiai pūsdavo į ūsą. Vis užsiimdavau kita veikla, kai visi vėpsodavo į saulėlydį ir kartodavo: "ach... kaip romantiška". O man nepatiko saulėlydis, tiesiog nepatiko. Dėl mano beribio pomėgio kas rytą pasitikti saulę, tėvas mane įkurdino kitame namo gale - į pietvakarius. Džiaugiausi nors tuo, jog kaimynų garažas užstodavo saulėlydį. O saulės patekėjimą aš vistiek stebėdavau. Tyliai paslapčia prabudęs išlįsdavau pro langą, užsiropšdavau ant stogo ir lėtai lėtai čerpėmis pakildavau iki stogo viršaus. Iškišdavau tik galvą ir rankas, kad galėčiau laikytis. Stebėdavau kaip drėgni saulės spinduliai glosto mano veidą. Vis negalėdavau atsigrožėti ta naujai atgimusia saule ir tyru jos bučiavimu. Pamenu, kartą kelias minutes pramigau ir skubėdamas nepataikiau ant skersinio, o visu svoriu atsirėmiau į čerpę. Tą diena gavau lupti, nes koja susmigo į namo stogą, tėtis pašoko iš lovos ir laukan išlėkė su medžiokliniu šautuvu. Nujautė, jog tai aš, norėjo tik pagąsdinti. Aš ir pats supratau savo kaltę.

<Viskas pasikeitė kuomet išvažiavau mokytis į svečią šalį. Gyvenau pas gimines prabangiame name ant ežero kranto. Per metus pasitaikydavo vos keliolika saulėtų dienų. Kas rytą lydavo arba dangų kaustydavo tamsūs debesys. Dėdė nuolat dirbdavo kažkur užsieny, o teta vis papirkinėdavo mane. Vos ne kas vakarą, per storiausias namo sienas girdėdavau jos pasilinksminimus su man nepažįstamais vyrais. O ryte ji vis kartodavo - nori, nuvešiu tave ant kalno, ten dažnai matosi saulėtekis, tik nieko nesakyk dėdei.

Baigęs mokslus grįžau į tėvų namus. Tiksliau nebaigęs, o iš kart po tėvo laidotuvių. Negalėjau palikti mamos tokios palūžusios. O ir man nebe mokslai galvoje buvo. Dažnai su mama išsiropšdavom per palėpės langą ant stogo ir stebėdavom šiaurinę žvaigždę. Kalbėdavom, širdy verkdavom. Ir svarbiausia - tikėdavom, jog tėtis yra kažkur greta. Dažniausia užsibūdavom iki paryčių, kartu pagaliau pasitikdavom saulę ir neretai užmigdavome čia pat greta lango.>

Pagaliau mintys pradėjo nors minimaliai klasifikuotis ir koncentruotis. Lėtai stačiau koją už kojos ir vaikščiojau parke po nesenai nupjautą pavasarinę žolę. Pritūpiau pauostyti smilgos ir švelnus vėjo pūstelėjimas paguldė mane ant žalios žolės. Išsitiesiau ir įsikandęs smilgą žvilgtelėjau į dangų - beribį mėlyną mėlį. Saulės akinimą užstojo bepradedą skleistis medžių pumpurai. Galvoje sukosi jau kelios mintys, veikiausiai prisiminimai. Malonūs. Kol neišgirdau burzgimo. Dangų skrodė lėktuvas, ant uodegos akis badantis užrašas "Naujas idealus prekybos centras" atvėrė kelią į neapykantą. Apsisukau ir įsikniaubiau į žolę. Ausis stipriai prispaudžiau delnais, kad negirdėčiau tos reklamos. Tylus ir neskubomis mažėjantis burzgimas vistiek buvo girdėti.

Praėjo keliolika minučių kuomet išdrįsau atsikelti ir apsidairyti. Jaučiausi kaip po karo pirmasis (vienintelis?) karys išlendantis iš bunkerio. Tragiškas jausmas: judi vos pastebimai, stebi visus aplinkos krustelėjimus, ausys įsistabeilinusios į spengiančią tylą. Bet jo nebebuvo. Atsistojau ir ranka perbraukiau kelnes - nusivaliau prilipusias žoles. ech.... Dar pavaikščiojau valandėlę po parką. Prisiglaudžiau prie mylimų medžių, prakaitą nuskalavau lediniu šaltinėlio vandeliu. Centrinėje parko aikštėje mane pasitiko tik pro akis praskriejęs popierėlis nuo šokoladinių ledų. Mikliai kaip zuikis pasislepė už krūmo. Praeidamas skersai visą aikštę paspiriu keletą akmenukų - nuobodu. Keistai nuobodu. Įsikišu rankas į kišenes. Kažkoks popiergalis ir nulūžęs degtukas. Tegul.

Išeinu iš parko ir keliauju miesto link. Nežinau kas ten mane traukia. Nežinau. Greta prazvimbusi mašina staiga sustoja ir pavažiuoja atgal. Tonuotas veidrodinis stiklas lėtai nusileidžia ir barzdotas vyras mandagiai šypsosi mano adresu. Ko vaikinas toks panarinęs galvą? Gal pavežėt iki centro? Ne dėkui, niekur neskubu. Vistiek jis mane pavežė. Užsišnekėjome apie jo milžinišką norą stoti pakeleiviams, apie savo pavydžią žmoną, ko pasekoje ima tik vaikinus. Dar šnekėjom apie vandens sporto sezono atidarymą ir jo namą Ignalinos nacionaliniame parke. Regis kvietė apsilankyti. Nepamenu ką atsakiau. Atsisveikinau ir patraukiau savo keliais.

Vėl ėjau centrine gatve nuleidęs galvą ir taip išsižadėjęs aplinkinio pasaulio. Norom nenorom vis išgirsdavau iš kokio kampo "labas" ar "sveikas". Negi taip sunku vieną dieną manęs nematyti? Ėjau papilkėjusiu keliu ir bandžiau įsivaizduoti tai esant žydinčia pieva. Girdėjau bešnekančius žmones ir mėginau įsivaizduoti medžių ošimą. Mačiau savo drebančią ranką ir įsivaizdavau pavasarinio šermukšnio kekę. Ėjau tiesiai ir nesidairydamas, kol nepajutau stipraus timptelėjimo už peties. Galingu mostu vyriškis mane pritraukė prie savęs. Dar keli metrai ir ant manęs būtų užvažiavusi šiukšliavežė. Degė raudona. Ir ačiū jam. Keliavau toliau. Priėjęs prie blizgučiais apkarstyto stiklinio namo žvilgterėjau į vidų. Priėjęs prie šiukšliadėžės išmečiau tą patį popiergalį. Degtuką kažkodėl įsidėjau atgal. Nuėjęs į kino teatrą nusipirkau du bilietus. Nežinau kodėl du. Taip pat nežinau į kokį seansą ir kada jis bus. Tiesiog nusupirkau. Keliavau toliau. Pagaliau išryškėjo viena mintis - nesveikas abejingumas. Toks abejingas viskam kas vyksta šalia senai nebuvau. Abejingas. Abejingas. Šią mintį pertraukė.

"Viskas jūsų virtuvei ir namams. Užsukitę į naują ir prabangią parduotuvę. Tik šiandien... "

Aaaaaaaaaaaaa...... šaukiau iš sielos gelmių rankas aukštai iškėlęs į dangų. KODĖL ji mane visur persekioja??? Kodėl? Keli žmonės atsisuko. Keli šyptelėjo. Užsimaukšlinau švarką ant galvos ir lyg per didžiausią lietų patraukiau bėgte namo. Bėgau. Greit.

Viskas.... jūsų namams.... viskas viskas.... jūsų namams viskas...... nuolaidos....

tai sekė man iš paskos vis garsėdama, kol galiausiai suklupau ir driokstelėjau ant kietos miestu prasmirdusios žemės. Taip gulėjau kelias akimirkas. Kažkas mane pakėlė. Tai buvo tas pats vyras pavežęs iki centro. Vėl jūs, dėkoju. Kur skubi vaikine? Jis pavežė mane iki namų. NOrs buvo nepakeliui. Šįkart apie nieką nesišnekėjom. Priešais išgirdau vėl tą pačią reklamą.....  N.. e.. k.. e.. n.. č.. i.. u.. išlemenau sukąstais ir kruvinais dantimis. Užsidengiau rankomis veidą. "Va kaip gražu, ar ne? Nepatinka?" - paklausė vyras. NEPATINKA, NEKENČIU, NEKENČIU, NORIU PABĖGTI - iššaukiau jam visa gerkle. Šis trumpam apstulbo. Sutriko.

Vėliau kalbėjomės ir tuomet aš sužinojau, kad vistik šis vyras to naujojo prekybos centro savininkas. Bet jau buvo per vėlu. Jau buvau namie. Ryte eisiu pasitikti saulės.
2004-05-06 23:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-07 20:44
Citadele
labai liudna, bet grazu; be zodziu =}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-30 16:54
abc
abc
mane tiesiog pritrenke sis realistinis jusu kurinys labai noreciau kada susitikt su jukis prie puodelio karstos karstos kaimiskos arbatos manau ne tik jusu kurinys bet ir jus pats 10 tije balu exzybit@yahoo.com
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-25 09:47
Atleistinis
Labai realistinis. Sužavėjai. Padėjai įsijaustį į tavo kailį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-08 21:46
voratinkliai
labai jau liūdna ir melancholiška. labai patiko kol nepasiekiau paskutinės pastraipos, nekokia pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-07 13:14
Maliciuos
Kazkodel kyla mintis pasakyti tokius zodzius: Gotai - zmones, kurie patyre moralini skausma, taciau suprato, jog is jo gali semtis stiprybes.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą