Apmąstymai laukiant žalios

Mano batų kulnai masažavo asfaltą, kai žingsniavau vėjumi ir lingavau šviesoforui, kuris kažkuo man primena tėčio pasakojimą apie socializmą.

Ėjau per balų apklotą gatvę, iš kurių kyšojo kanalizacijų plokščios burnos, kurios prarydavo lietų, prarydavo užkaukšėjusias balas.

Gatvė tamsi. Tamsi lyg akies obuolys. Tik šiame obuolyje nieks neatsispindi. Tuščia dujokaukė, nuodijanti per dideliu anglies dioksido kiekiu. Tik nenusinuodyk svetimų minčių purvu.

Niekad ta juoduma nesišypso. Tai tikiu, juk nieks nenorėtų kasdieną būti pervažiuojamas milijonus guminių ratų. Įtampos lizdų, suneštų iš siauriausių proto tarpeklių.

Tamsi lyg kvailas konfliktas, įžulumas su daugybe adatėlių, kurios tave bado. Bado iš vidaus. Ir išnaikina klausymosi ir galvojimo trupinius, kurie teisingai susiklijavę, fiksuotai įsimylėję tampa rašaluota teisybe, kuri grauš baltam lape skyles. Bet kas nors pritaikys tą tavo išmintį prie savo gyvenimo miražo.

O miražas tai didžiulė tribūna, kurioje sėdi visos ydos ir įpročiai, visi blogi įsitikinimai ir tau šaukia. Šaukia, kad vėl kažkas ne taip. Miltų šokis dirbtinai užbaltinęs širdies raudonį. Visi galvoja, kad ji balta. O minia tribūnose vis šaukia: "Taip, ji balta!" Tada tu tuo patiki. Tiki visą gyvenimą, kol įkrenti į kokią kanalizacijos erdvę. Ten šalta. Ten bėga visų išgalvotos nuodemės.

Skrenda balionėliai nešini nuodėmių, kurios net neegzistuoja. Sprogsta ir įkrenta į balą. Tada jie verkia, o šviesoforas amžinai optimistiškai mirksintis, atsispindi jo ašarose. [Kurios neegzistuoja]. Raudona.. Geltona... Žalia

Šviesoforas tik dirba savo darbą. Nežinau, patinka jam, ar nepatinka, bet jis vistiek čia stovės įlipdytas į grindinį. Mirksės melancholiškai.
O naktimis jis vaidina, kad dirba, blaškydamas naktinius drugelius savo citrininiais blyksniais.
Vaidina, kad dirba.
O ištikrųjų - miega...

Viskas, kas manomai panaudota, ištikrųjų tik sukramtyta ne iki galo ir išmesta. Nieko neįmanoma iki galo iškramtyti. Kai dingsta saldumas, visi viską išmetam. O kas už to slypi?
Norėčiau, kad kas iš mažytės gumos, prilipdytos prie neteisybės erdvės, ištemptų didžiulį voratinklį ir juo uždengtų dangoraižius. Bet nieks to nedarys.
O kažkada baisi likimo pėda užmins ant tos lipnios masės ir ji prilys į kojų tarpupirščius. Tada galėsim gramdyti kojų kvapo prasmelkusias kramtomas.
Bet negramdysim.


Ir tik blyyykst - žalia.
Pirmas žingsnis į taisyklę. Tokią išgalvotą, kuri tribūnoje sėdi ir tyčiojasi iš tavęs.
Skėtis raižo debesyje skylę, o aš einu per gatvę, kai lyja.
Mano mažieji klausymosi ir galvojimo taškeliai krenta į kanalizacijos gerklę.
Lyg raktai, netyčia išslydę iš kišenės. Ir tada nei namo grįžt, nei ką.
Pažvelgiu į tą tamsumą už grotelių ir šypsausi.

Beje.
Gėlės myli meną.