Kai buvau dar visai mažas vaikas, mėgau žaisti žaidimus, kuriuos žaisdavo tik berniukai. Šaudai gaudai. Gaudai šaudai. Visa vaikystė prabėgo su berniukų kompanijom ir mėlynėm ant kojų. Iki pirmos klasės net neįsivaizdavau, kad yra tokie dalykai kaip sijonai. O pirma klasė man buvo tikras košmarus. Po mažu turėjau tapti mergaite. Pradžioj sekėsi net labai blogai. Vis kojinės suplyšdavo ar bateliu kulniukas nukrisdavo, bet po truputi pripratau būti mergaite. Ir po truputi pamiršau ką reiškia būti berniukiška mergaite. Bet tada man atsibodo būti mergaite... Tapau belekuo belekur... Paaugliškas protestas. Tūsai, cigaretės, žolė. Man tai tapo natūralu. Praradau tėvų pasitikėjimą, gal net dalį meilės. Kartais negrįždavau namo parą ar net daugiau... Balsas po truputi prarado mergaitiška žavesį ir pasidarė parūkytas kaip senos moters. Tūsai nualino organizmą. O ką kalbėt apie mokslus - jiems nelikdavo laiko... Bet džiaugiuosi, kad viską sudėsčiau atgal į vietas ne per vėlai. Susitvarkiau mokslus. Mečiau savo drauges - cigaretes (kam dabar vėl nebegaliu atsispirti). Taip pat atsisveikinau su savo nuolatine kompanija ir po truputi stengiausi atsikratyti visų blogų įpročių. Bandžiau kuo daugiau pasiekti. Dabar pasiekiau . Išpildžiau savo, mamos svajones. Įgyvendinau jas. Princesės istorija ar ne? Galbūt man paprasčiausiai pasisekė. Dabar net nebeįsivaizduoju savo gyvenimo kitokio. Man viskas patinka taip kaip yra. Nors tikrai žinau, kad mano gyvenimas nebuvo toks įdomus ir kiekvieną dieną šokiruojantis, koks galėjo būti. Bet kiek supratau šiandien viskas keičiasi. Tapau nusėdusi. Nebeįdomu. Tai man įrodė JIS. Aš maniau, kad mes vienas kitą mylim, bet pasirodo jam reikėjo kažko įdomesnio už mane. Jis išsirinko ne mane, o kita. Bet aš ant jo nepykstu. Nepykstu ir ant savęs. Jis ją bučiavo, glostė, bet ne taip kaip mane. Mačiau visa tai. Sėdėjau kavinėj priešais jį ir piešiau - JĄ. Buvo juokinga žiūrėti kaip bučiuodamas ją, jis žiūri į mane. Man visa tai pasirodė juokinga. Žinojau, kad jam manęs reikia, bet kartu jis supranta, kad aš negalėsiu jam suteikti visko ko jis nori. Keista, dar niekada jam nepavydėjau kitos. Mes vienas kitam nepriklausėm ir dažnai matydavau jį su kita . Pati dažniausiai būdavau su kuo nors kitu, bet tai buvo nenatūralu, nes mes vienas kitam nepriklausėm. Bet, kai pamačiau jį šiandien, mane juokino. Turbūt isteriškai. Nes pirma kartą pajaučiau, kad jis man svarbus, bet nebenoriu jo susigrąžinti. Dabar, aš gyvensiu. Bus taip, kad jis mane norės susigrąžinti, o ne aš jį. Bet tiesa pasakius, kai jau galiu mąstyti blaiviai, galiu pasakyti, kad mes abu kalti dėl to kas atsitiko, nes nei aš nei jis nesuprato, kad po truputi mes vienas kitam darėmės labai svarbūs. Ir reikėjo apsispręsti tarp likti ar skirtis. O mes bijojom. Stovėjom vietoj ir laukėm permainų. Ir štai jos jau čia. Atėjo pačios. Nupiešiau ją ir nunešiau jai jos portretą. Ji labai apsidžiaugė. Supratau, kad jis nieko nepasakojo jai apie mus.
Nusipirksiu šuniuką. Jorkšyro terjerą. O dabar einu į lovytę. Pamąstyti. Blaiviai.