Mano pienė

Numetusi puokštę širdies spindulių
Paskendo ašarų upėje.
Gilioje kaip mintys
Ir ilgoje kaip amžinybė.
Net ir pienės vieną dieną nuvysta...
Net manoji saulės dukra dingo sielos šešėly...
Kaip ji drįso?
Paliko mane nakties menesienoj
Be saugumo palto
Laimės kepurės
Ir net be juoko šaliko...
Sušalau be jos.
Paliko mane ir nuskendo kasdienybėje...
Bet vis dėl to...
Žinau, ji gįš
Po kiek laiko...
Bobų vasaros vėjas
Šokdamas valsą užkliudys jos liūdesį
Ir nupurtys ašaras nuo paraudusių skruostų...
Ji gįš su saule,
Iš rytų kildama
Atneš juoko rasos
Ant tyros meilės lapo
Vėl žydės
Mano pienė...
Saulės dukra...

(viskas kažkada baigiasi)

      skiriu Vilei