Tu trypčioji vietoje. Žengteli didžiuoju nagučiu į priekį, bet kulno nepadedi. Vėl atitrauki koją. Ir taip kaskart, kai savęs paklausi, ar jau laikas. Tik svajonės visada neša į priekį. Neša galvą priglausti prie pagalvės, kai nuovargis veža. Vis lauki to vienintelio momento, kada galėsi rėkti įtempdamas visas balso stygas, ir garsas bus toks, kad trūks visos per stipriai įtemptos gitaros stygos. Šauksi trumpai, bet girdės visi. Ir ilgai dar apie tai kalbės. Tik kada? Kada tas nuostabusis momentas ateis?
Vis lauki. Jau turi mašiną, žmoną, būrį vaikų, svaiginančią karjerą, bet nėra tavęs, to spiegiančio. Vis galvoji, kada galėsi atsiskleisti lyg šis miegantis gėlės žiedas. Tu kantrus, nes vis lauki. Turi prisikaupęs šimtus skiaučių iš laikraščių, žurnalų, knygų su pavyzdžiais, bet jie tau netinka. Nuputi dulkes nuo albumo ir vis žvilgčioji tai į laikrodį, tai į veidrodį ir klausi - jau?
Jau jau šauktum,.. bet drąsa dar prigesusi, dar vis prieštarauji pats sau, kad ne laikas. Ir nepastebi, kad didysis bosas laikas bėga nesustodamas, nepalikdamas pėdų. Apkiausti ir pravirksti ne ašaromis - traukinys nuvažiavo, o pravirksti nusususios katės krauju…
Usonifuras šyptelėjo palydėdamas akimis gęstančią saulę ir tyliai tyliai prabilo, kad niekas negirdėtų?
- Dar mažas buvau, sakiau, padarysiu revoliuciją, paauglys būdamas sukūriau planą. Užaugau, pasenau ir pamačiau, kad revoliucionieriais buvo kiti, o aš tik jų pėstininkas. Tas momentas, kai būsiu aš, praėjo pro šalį.