Kosmoso kaina 3d.

Aš atsipeikėjau nuo smarkaus purtymo. Man pramerkus akis, prieš jas nušvito lempos šviesa. Aš vėl užsimerkiau.
  - Jis atsipeikėjo. – pranešė balsas.
  - Gerai. Tu laisvas. – prabilo kitas balsas.
Kažkur sutrinksėjo pneumatinės durys ir viskas nurimo.
  - Taigi, taigi... – nutęsė balsas.
Aš bandžiau atsimerkti, tačiau man į akis vėl tėškėsi šviesos gūsis. Nutariau, jog geriau pabūti užsimerkus.
  - Kodėl mes bėgome? – balsas vėl prabilo.
Aš šiaip taip praplėšiau sukepusiais lūpas:
  - Aš bėgau savo kas vakarinį krosą.
  - Tikrai? Su plazminiu pistoletu rankoje? Jūs bėgot krosą su kliūtimis? – balsas šaipėsi iš manęs.
  - Aš matyt nepastebėjau. – paironizavau ir aš.
  - Urano kasyklose bus laiko viskam pastebėti. – balsas įgavo plieno atspalvį.
  - Kokiose kasyklose? – naiviai paklausiau.
  - Klausyk. Man nereikia tavo pasakų. Tu matei kas ten atsitiko. Ir tu man tai pasakysi. – balsas ėmė nervintis.
Aš tylėjau, idiotiškai šypsodamasis. Žinojau, jog ši apklausa tik akių dūmimas. Jei norėtų ką sužinoti, jie jau seniausiai būtų jėga iš manęs išmušę. N-SA visada taip daro. O kol negresia kankinimai, galima truputį ir pasibranginti.
  - Jei tu neprabilsi gali žūti tūkstančiai! Šiandien kažkas sugriovė kosminį uostą, o mes net nežinome iš kur tikėtis pavojaus! Tu ten buvai. Aš noriu sužinoti ką tu matei. – dabar balsas jau šaukė.
Aš tylėjau. Staiga pajutau smūgį į veidą. Na štai pagaliau. O jau buvai išsigandęs, jog N-SA visai sukriošo. Dabar galima bus pradėti šnekėti.
  - Na gerai. Ten buvo milžiniškos skruzdėlės. – tyčia prašnekau pavargusiu balsu.
  - Tu ką mane laikai visišku mulkiu? – sušnypštė balsas.
Vėl smūgis. Šį sykį tikrai skausmingas. O jei jie nepatikės? Mintyse šmėkštelėjo tokia mintis, ir aš pamažu ėmiau jaudintis.
Staiga sutrinksėjo pneumatinės durys, ir į patalpą kažkas įbėgo. Šnekėjo tyliai, tad aš girdėjau tik pokalbio nuotrupas:
  - Ne... Nieko panašaus... Mes radom.... Dar buvo pusgyvis... Taip, skruzdėlės.
Staiga akinanti šviesa užgeso. Atsargiai pramerkiau akis. Aš sėdėjau ant kėdės viduryje kambario, o prieš mane stovėjo kareivis ir senyvas vyriškis civiliu kostiumu.
  - Tai vis dėlto tu nemelavai. – vyriškis sunkiai atsiduso. – Eilini, tu laisvas.
Eilinis atidavė pagarbą ir išėjo iš kambario. Aš pasisukau į vyriškį ir tariau:
  - Man atrodo, jog aš nusipelniau paaiškinimo.
  - Jei tu mums nebūtum reikalingas, tai už tokį įžūlumą tave kankintų maždaug savaitę, o po to gal nušautų. – man į veidą sušuko vyriškis.
Keista, bet po tokio pranešimo pasijutau daug geriau. Dabar žinau, jog esu jiems reikalingas ir manęs taip paprastai neužkas.
  - Mes žinome tik tiek, kad vieną šios planetos tarpgalaktinį uostą sunaikino milžiniškos skruzdėlės. Beje tą tu irgi puikiai žinai. – vyriškis staigiais judesiais išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.
  - Ar dabar jau galiu keliauti namo? – naiviai paklausiau, bet man galvoje sukosi tik mintys apie vyriškį iš baro.
  - Tu juokauji? – vyras išpūtė dūmus ir nervingai nusijuokė, - tu dabar dirbsi man. Dirbsi valstybei.
Aš atsargiai pasimuisčiau ant kėdės.
  - Tai reiškia, kad aš gausiu neliečiamybę kaip Padėjėjas? – atsargiai paklausiau.
  - Taip. Tu gausi visus Padėjėjo įgaliojimus. – pasakė vyriškis ir pirštu nubraukė cigaretės peleną nuo rankovės.
Viduje nusijuokiau. Gauti Padėjėjo įgaliojimus, reiškė gauti neribotą valdžią.
  - Aš sutinku. – užslopinęs viduje kunkuliuojantį džiaugsmą, ramiai ištariau. – Čia visai neblogas pasiūlymas.
Vyriškis pirmąkart geraširdiškai nusišypsojo:
  - Bet ir savitvarda tavo. Aš juk žinojau, kad tu sutiksi. Visi sutinka. – pridūrė.
Aš patogiai atsilošiau kėdėje. Manęs laukia nuotykiai. Kad ir kaip jų nemėgčiau.