Pasaka (Išgąstis)

59. Išgąstis

Po trijų dienų vargo, kai pagaliau lovliai pamažu slinkdami urvu visai priartėjo prie Kaulo bobos gyvenamųjų kambarių, sutemus nakčiai, baisiai įpykusi valdovė su Tinkle ir Siene sėdėjo prie didžiojo stalo ir nebegalėjo paprastai kalbėti. Net nežinodama ant ko, bet vis šūkavo, o iš burnos su seilėmis į šonus, tarsi kalvio žaizdre perkaitinus geležį, taškėsi raudonos kibirkštys:
— Jūs tik pažiūrėkit! — iš susijaudinimo pašokusi nuo kėdės, lakstydama po kambarį ir garsiai trankydamasi bei spardydamasi arklio kanopomis šaukė raganų valdovė... — Tik pagalvokit! Per tris dienas netekau dviejų draugių, išmėginto ir patikimo urvo sargybinio — juodojo varno, sunaikintos visos keturios urvo žabangos ir jie, mes dar dorai nežinome net kas tokie, jau tuoj pat laušis į mano lig šiol niekam neprieinamus kambarius... Aš neištversiu šito... Man geriau nebegyventi... Aš jiems gyva niekada nepasiduosiu, jau geriau imsiu ir nusižudysiu...
— Nereikia taip pergyventi, valdove. Suimkite save į rankas ir apsiraminkite... Ar jau be šito nevykėlio kalno neberasime pasaulyje geros vietos?.. Maukim viską palikusios ir įsikurkim kitur... Argi mažai pasaulyje kalnų? — energingai siūlė draugės.
— Kaip aš tam nevidonui įsibrovėliui paliksiu viso savo amžiaus užvargtą turtą? Ne, to nepadarysiu, negaliu. Jau geriau sutrypkit ar užmuškit mane! Ar aiškiai supratote mano žodžius — niekam pasauly, niekam — net pačiam pragaro Liuciferiui...
— Susimildama, nepergyvenk, susirasim kitą vietą, apsigyvensim ir to turto vėl prisivilksim... Kad tik pačios gyvos ir sveikos būtume... — raganos ramino valdovę viena už kitą nuoširdžiau, vis dar norėjo ją perkalbėti.
— Ne ne, tik jums, jaunesnėms, kurios čia nevargote, kiekvieno daikto nepačiupinėjote, nesidžiaugėte turėtomis per amžių pergalėmis, tegali atrodyti kitaip, tik ne man... Visas šis kalnas, mano arkliai, žalios pievos, ugninis krateris, visas šis pasaulis yra visas mano gyvenimas... Jeigu aš tiems nevidonams atiduosiu savo urvą, jie dar ir karalių — tą baisųj: niekšą ir nevidoną, išlaisvins... Ne, nebėra man gyvenimo... — sriūbavo nebesusilaikydama Kaulo boba.
Draugės, matydamos tokią valdovės neviltį, dar labiau plonino liežuvius, visaip aiškino ir glostė ją, kol ta galiausiai patikėjo, kad dar galima ne tik gyventi, bet ir kovoti už išlikimą, apginti šitą kalną ir jos brangųjį urvą.
— Pirmiausia mum reikia pamatyti, kas yra tas atėjūnas ir iš kur jis čia pasirodė...
— Ir mum taip atrodo, — pritarė valdovės draugės.
— Kai tik suimsim juos, nė sekundės nelaukusios, sumesim tiesiai į kraterio ugnį... Tegu pasišildo, tegu pasiraito nevidonai karščiausioje žemės ugnyje...
— Tiktai taip, — vėl pritarė.
— Dėl to iš pat ryto pasislėpkime urve ir žiūrėkime, kas ten darosi, iš kur tas nevidonas išlenda, kaip ateina iki pat mano durų?.. — siūlė kiek apsiraminusi valdovė.
— Taip mums reikėjo daryti nuo pat pradžios... Mes perdaug pasitikėjom savo žabangomis, į kurias, aš negaliu suprasti kodėl, jis ligi pat šiol dar nepateko... Per mūsų kvailumą mus ir užgriuvo visos nelaimės...
— Šįvakar visos eikim ilsėtis, o rytoj iš pat ankstumos su atėjūnu imsimės visai kitaip, ir aš būsiu ne aš, jei nenugalėsim to mėlyno snarglio, to prakeikto nykštuko, kurį jūs juoduoju žaibu praminėte...