Akistata su savimi

Prisėdau. Parūkiau. Kažkaip gotiškai. Tarsi besotė amžinosios nakties juodoji skylė su nikotinu vidun sutraukiau ir idėją-mintį-teiginį-klausimą-neiginį-suvokimą-abejonę…ir dar velniai žino ką, tačiau viską viename asmenyje ir pamąstyt atsirado apie ką…
Todėl ir sėdžiu bei su eiline nikotino doze (gotiškai J) suvokiu, kad kaipo tokio gotikinio pasaulio nėra - nėra gotikinės materijos, nėra gotikinių pastatų, gotikinės gamtos anei gotikinių vietovių, anei nieko nėra. Yra tik mus supantis pasaulis - toks, koks jis yra be jokių aliuzijų į gotiką. O XX amžiaus jaunimo gotikinė subkultūra man pasidarė panašu į milžinišką tamsų utopinį puzlą (tpfu, atsiprašau, dėlionę), sulipdytą iš įvairių kultūrinio pasaulio gelmių nuotrupų, bet apie tai gal nediskutuosim nes tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai kas po velnių tada yra ta gotika, kurioje ir kuria gyvena tokia daugybė jaunų protų? Matyt kažką būsiu praleidęs, todėl pradedu iš pradžių.
…yra tik mus supantis nuostabus pasaulis:
…perpildytas keistai svaiginančių, baugių ir nesuvokiamų miražų, nepertraukiamu srautu besiliejančių iš mūsų karštligiškų protų ir utopinėm idėjom užnuodytų sąmonių. Visa tai yra iliuzija, bet kad velniškai patraukli. Mes visi taip ilgai su ja gyvenome, kad patikėjome jos tikrumu, įtikėjome jos apčiuopiamumu. Šia prasme galim teigti, kad gotika kaip utopija yra meilė. Gotika yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį - būdas daug kam svetimas, netgi atgrasus ir tik vieniems gotams tesuvokiamas. Tai yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį - tokį, koks jis yra,
tik aprėdytą mūsų meilės nuoplaišomis ir todėl nebe tokį pirmapradį;
tik sudarkytą sutirštintom vaizduotės spalvom ir todėl neatpažįstamai pasikeitusį;
tik pridususį nuo tamsos tvankumos ir todėl nebesipriešinantį mūsų nuodingoms užmačioms pakeisti jo sandorą;
tik užliūliuotą mūsų klastingomis, dusliomis ir erdvę bei laiko tėkmę stingdančiomis melodijomis, o todėl nebe tokį tyrą savo svaiginančia tyla;
tik paskandintą miražų jūroje, o todėl išnykusį pasąmoningose sutemose ar net dar giliau, būties naktyje, ištirpusį jos begaliniame tyrume…
…bet minties tėkmė sustoja, pamindžikuoja neryžtingai ir grįžta į pradžią, nusinešdama su savimi ir kūną. Vėl pasijuntu besėdįs ant papilkėjusio, apsamanojusio pakelės akmens. Šnervės pagauna keistą, tačiau iki negalėjimo pažįstamą kvapą. Ausys užuodžia neįprastus, tačiau tokius artimus tavo esybei kvapus. Akys užmato virš horizonto plevenančius miražus. Vėl susiduriu akis į akį su JA…
- Kas tu!? Paklausiu ne lūpomis.
- Tu pats!!! - išgirstu ne ausimis…