Surūdijęs miestas

Šiaip aš mėgėjas pafantazuoti taip sakant. Mažas net guldavau aštuntą ir fantazuodavau, vis tiek nebuvo kas veikti. Na, o ten aš labai stiprus, protingas, - pasakydavau ką nors, klasiokai iškart griebdavosi rašiklių. Fantazijose. Ir dar mane labai mylėjo mergaitės.

O vėliau telikas paliko tik sapnus.

Tai va, aną savaitę sapnuoju, kad sėdžiu prie ilgėliaaausio stalo: dešinėje aš, o kairėje - irgi aš. Ir stumdau dienas. Žiaumoju gumą, po to išspjaunu ir ridinėju nuo vieno iki kito savęs tuos lipnius rutuliukus. Jie neblogai riedėtų, jei būtų šalčiau. Šiaip dienos limpa, tįsta...

Ir štai tas aš, kur dešinėj, susiimu už galvos, nes tam kur kairėj, suskausta smilkinius. Tada patys savęs paklausėme: - Ką, brol, nuveiktum, jei galėtum į sekundę įsprausti valandą ir šitaip sustabdyti žmones pusėj žingsnio?
Ir atsakiau kažkuris: - Aha, noriu.
Pagalvojome, juk tapčiau vieninteliu miesto valdovu, galinčiu pro visas man atviras duris įeiti į bet kuriuos namus, pasiimti bet kurį patikusį daiktą ar lyg šiltą daiktą išdulkinti bet kurią gražuolę...

Vėlgi nuo dešiniojo - per kaktą - kairiojo smilkinio link nušliaužia aštri plieninė gyvatė. Ir štai mano sekundė sutelpa į valandą! Aš atsiduriu surūdijusiame mieste...

... kuriame nuo sienų - raštais į visas puses, opiumo tvaiko greičiu, eina rūdys. Visa tiek surūdiję, jog sunkiai bejuda, ir girgžda džeržgia labai žemu dažniu, kurio negirdi, tik jauti spaudimą galvon. O iš rudo debesies miestą dribsniais, snargliais vemia lipnus skystis. Nutysta lietvamzdžiais, klijuoja žmonių kojas prie grindinio, rankas prie lipnių daiktų...

Jau po pirmos tokios kelionės - į pelės ar vabzdžio kraujotakos laiką - penkiais cm. sumažėjo mano ūgis. Vėliau – dar penkiais. Ne, organizmas neišsiderina, o atvirkščiai, tampi greitas ir tikslus lyg mikroprocesorius. Jokių pašalinių funkcijų: neauga barzda, neišsiskiria prakaitas, tereikia nedaug valgyti, ir visai nešiki... Ko gero, sumažėtum iki uodo.

Nei paskambinti kam negali - problematiška taip sulėtintai sukti numerį. Anas ir neišgirstų - tu per greit kalbi... Neišvyktum iš savo miesto, nes keliauti netgi lėktuvu tau būtų nepakeliamai ilgu.

Gali matyti vien fotografijas. TV rodo vieną ir tą patį paveikslą. Tas pats gatvėje. Naujos patirties ir išgyvenimų tarsi neįgyji, nebendraudamas su panašiais į save. Todėl giliniesi vien į save ir gromuliuoji savo praeitį.

Sakau, būtum arčiau poezijos, irgi šviestųsi nekoks vaizdas: kažkas tave apgavo, įspraudęs į siaurą "čia" ir dar siauresnį "dabar". Visas knygas jau perskaitei. Iki rytdienos laikraščių tau per toli, o ir ten visi straipsniai vien tiktai tavo - iš nėr ką veikti prirašai jų visą šūsnį per dieną, o knygą - per tris... ta sušikta tikroji vienatvė... dulkinies vien su šiltais daiktais...

Garsai. Labai nori išgirsti žmogaus balsą, tačiau tegali girdėti savąjį. Įprasti triukšmai išnykę, vien tik žemas sunkis spaudžia ausis. Aukštieji - nesuteptų širdies vožtuvų spiegimas varo iš proto. O sąnarių kniaukimas, o plaučių švilpimas! Šitie garsai tave ir nužudys.
Čia negirdi tokio paslaptingo gamtos reiškinio - vėjo, - kurio ir šiaip matomi vien atspindžiai: smėlyje ar lapuose, dūmuose ar vandeny ir kuris tikrovėje irealesnis už lietų. Užtat vėją tu gali pamatyti, kaip ir šviesos blyksnio kelią, - matai saulės vėją, net ir tau didžiuliu greičiu smingantį kiaurai tave...

Ne, tu niekad negirdėsi muzikos. Ir tylos nebus. Nematysi nakties... užtai girdi augančios gėlės įtampą bei akmens vėsą. Ir tarsi vėjas staugia prisiminimai.

Sapnuoju? Netikit? Poetika?

Žinau, mane pasmaugs nuobodis, taip ir netapęs abejingumu.

Belieka trainiotis Vilniaus gatvėmis ir ilgėtis panašių į save. Juk ir aš galiu nepastebėti greitesnių.

Greičiau baigtųsi visa tai!

Pasirodo, nei aš nei kitas aš šio sapno netgi nutraukti negalime. Nes valios sprendimai įmanomi vien daugumos tikrovėje ar bent artimoje jai... Joo, sapnuojam, - dievui  ne kažin kas. Nelinksma. Turbūt ir neliūdna. Čia, tame pasaulyje, kurio ilgiesi kitame.