Naktis su Šekspyru

Šiąnakt uždegsiu žvakę
Ir pašauksiu dvasią.
Priglusiu prie krūtinės,
Saugojusios širdį,
Tikėjusia kažkuo beprotišku.
Praleisiu naktį su Šekspyru.

Mes susivelsim baltose paklodėse
Lyg du meilužiai slepiami nakties.
Klausysiuosi žmogaus
Parašiusio „Romeo ir Džuljietą“.
Žmogaus, kuris visur lydėjo juos:
Per pobūvius ir naktimis,
Verkiant ilgesiu ir perkant nuodus.
Šalia jis buvo mirštant.
Pats mirė.
Ir nuo ledinių durklo ašmenų,
Ir nuo prakeikto vandens lašo.

Bet prisikėlė.
Paklausė – būti ar nebūti?
Dabar ir pats nusijuokė.
- Juk kvailas klausimas, - pasakė. -
Daugybę kartų tariau sau „nebūt“,
Tačiau buvau, egzistavau, rašiau.

Jis vėl atgijo.
Vasarvidžio naktį.
Ir ėmė krėsti pokštus.
Su žmonių likimais.
Ir juokėsi. Skardžiu it vaiko juoku.
Prisijaukino fėjas,
Paklydusiems „nukėlė stogus“...

Laukinės girios raganiūkštės – fėjos –
Sapnų medum užpylė man akis.

Ryte atsibudau viena.