Paauglystės štrichai

3. Tieva kalbas

Aple Joudė sokuos vėsos mūsa gīvenėms, vėsas kalbas ė darbā. Ateit šėinapjūtė. Ė tievs tonkē vėn liuob švėisē nusėteikės pamislītė, keik kuo mūsa ūkie būs. Tūs  dvijūs aktarūs, kor artiau, jau ganīta ė parganīta — vėsė ožgalē, vėsė pūdīmā, vėsė dervuonā tēp apgriaužtė ė nuzulintė so karvės snokio, kad iš tuola žemė rauduonou. Če pat palėkts šlaks duobėlū šėinou. Tievs nupjaun anus. Kā jau gol pradalgės, iš vadėnama žīdu paganīklė atšliauž ėlgs ė pluons kāp kartės sosieds Dainios, ė anô do praded pliorptėis:
— Juli, če būs gers vežėms pašara, — saka Dainios.
— Gera pašara — jug duobėlā...
— Vežėms tau ne kelės druobolės. Veiziek, ka veši, dar arklīs nesmarkē tepatrauks. A nerēks do karto soktė... — tuoliau vara sosieds.
— Dvijū nebūs, bet vėns — tā so kaupo, — da maliavuo tievs.
— Douk, Dėivė, ka vėsė tuokiū duobėlū ė tuokiū vežėmu parsėtratinto. Par kelis mienesius karvė nesošlėmš, — neatlēd Dainios.
Netuolėj vedo so mamo raviejav bolvės ė vėskou gėrdav.
— Pasėklausios jodoms, jau trīs a ketorė vežėmā išēt ė greitā jau anėi nebtėlps i daržėnė, — joukas mama iš anodoms kalbū.

4. Pri Deinininka

Maluoniausē karvė bova ganītė pri Deinininka. Nereikiejė anuos tēp vėn veizietė. Mėita idūrē vėinuo vėituo, po posadīnė — kėtuo, po kėik — tretiuo, ė karvė prisipunt, ė tau vėina — kėta mėnota lėikt paskaitītė kningā.
Vėina karta ateito i lauka dā tebsvėlėnont vasaras pavakarės karštiou. Joudė, ka ne tēp smarkē tekousto bimbalā ė dvilinkē, atsėgolusi ė prisėblakėnusi pri pat žemės, tā i vėina, tā i ontra posė tėis ė trėn i žemė kakla, kāp beišmanīdama sklaiduos so ausim, krotėn ė oudėga, bet ana pasėdiejusi ont žemės ė dar īr prigolta ė vėsā nieka nereišk. Jod iš īpruotė tik oudėguos stimburīs. Aplink karvė laksta ė zvėmb guonā musiū ė kėtuokiū lekontiu gīviu, ėiška vėitelės, katruos nebiprigaun ni karvės galva, ni oudėga. No, ė po tuo tēp isėkert sava mažuoms ė aštriuoms nuoseliems i skūra, tēp prisėkabėn, ka kuojelės solend i karvės plaukus, ė po tuo tik sorb, tik sorb gīva gīvolė krauji.
Kā priejau, karvė nepajudiejė ni iš vėitas, tik veiziejė i muni jouduoms dėdliem akim, gīnies kėik begaliedama nu musiū. Jemous karvē padietė ėr aš. Atēdams nusėlaužiau stėprė so lapās alksnė šakelė, ė dabā, kor dėdliesnis tū pasiutieliu guons sotop, užvuožo so anou, ka kelės  tujau pat ištėis sava rėitus. Karto braukau so ontroujė ronko karvē par kakla, šiūluojo tarpuaki. Joudē iš dėdliū akiū bėrst ašaras, vo aplink anas vėsa laika sokas kelės dešimtīs mažū ė grētū, kāp vėjorkā musieliu. Ale jau ikīroms anū lig pasiotėma. Nespie karvė muostelietė so ausim, vo anuos viel guonās pol i ašaruotas akis. Vo kā jau nutop, nesostuo ni sekundē, tujau pat pasėleid biegiuotė. Bebiegdamas kartās isivel i blakstienu plaukus, viel kilsterie ė tēp sokas ė sokas pakol nutop i pat akėis kertelė. No, toukart ė prasėded vėsė anū maluonomā: stumduos vėina so kėto, pešiuojės už sparnū, kond kėta kėtā i kuojės, šuok unt nogaras, vėsuokēs balsās zīzėnas ė bīzėnas.
Aš žėnuojau, kuokės lėna mūkas kėnt mūsa Joudė karštuoms dėinuoms, prirėšta saulietuo vėituo. Ne tēp senē iš fizikas muokītuos aiškėna, ka saulie jouds dākts ikaist kelis kartus daugiau, vo mūsa Joudė netor ni veina balta plaukelė. A tad joukā īr tuokem gīvoliou vasaras laikė? Po dėrvelė, kor bova prirėšta karvė, saulė siautiejė vėsa dėina — ni mažiausė krūmelė, ni kuo nuors kėta. Ė žuolie, ė ta sovėsam išdegusi. Vo iš tū netuolėj žalioujėntiu alksnīnu ė karklīnu, korėi šmiekša sosėmetė vėsās padeinininkēs, musis ė vėsuoks kėtuoks lekous gīvis guonās kėlst ė kėlst vėsa dėina. Nedouk, Viešpatie, jē patem rēktom būtė prirėštam karvės vėituo. Dėl tuo, šėik tėik pabovau pri karvės ė padiejau apsėgalietė so patiuoms dėdliuosiems stervuoms.
Paskou ištrauko iš kėituos žemės gelžini mėita, ragėno stuotėis karvė ė vedo anou pri ondėns. Kā jau gīvolīs sopront ė atsėmėn, kor vedo ētau, nebrēk nikuokiū ragėnėmu — pasėlēd rėstė pėrmo monės. Pripoulusi pri ondėns kuokės pėnkės mėnotas nebištrauk iš anuo boka sava sniokė — teik bova parkaitusi ė ištruoškusi. Pagierusi nusėraun kuokė ėlgesnė žuolpalaikė, sokondusi ė atsėmetiejusi tvuo so anou sau tā par vėina, tā par ontra šuona. Po tuo isėbrend i ondėni, stuov ė niekor nepatėmpsi, nenuviesi.
Aš so saujuoms semo ondėni ė laistau Joudē šuonus, nogara, rėitus. Musiems šalts kāp spirits Deinininka ondou nepatink, ė, gavosės išsėmaudītė, tik sozvėmb ė maun ėiškuotė i laukus sausesnės ė skanesnės karvės. Kā jau beveik vėsa karvė palėikt varvonti, jemo už linciūga ė tempo anou iš ondėns. Karvė, pasėjotusi po dėinuos karštė kāp dongou, nenuor dā ētė. Bet aš, nieka nebveiziedams, tempo ė anā nebier kou bedarītė.