gaida.

Naikinkite, broliai,
beribio kvailumo
šukes,
daužykite stiklą
ieškodami džinų,
atminti likimui
išskridusių gervių
pulkų...

Pavasarį šaukite,
seserys mielos,
iškleidusios uogų
pilnus rieškučius
ir kilimus tautinius
krikštolo pėdoms.

Palikit sparnus,
mielieji vaikai,
simbolinio klevo
vainiką nupynę,
sapnuos nusipliekę
gyvybės rimbais.

Apjuoskit pasaulį,
mielieji šešėliai,
lašeliu vilties.

Tris mūzas pakinkę
kamšykit plyšius laukimu.

O jūs,
mielieji bedaliai,
išmokite mirti
sprindyje
saulei bekylant -
ne veltui žadėta -
šiandien jau niekad
nežengs į rytojų...