Kažkur toli

Tamsiais keliais į pragarus išjojo,
Ašarom ugnies aštrios liepsnas nulaižę,
Taip švelniai kaip lietus nuplauna tylą kartais...

Už tai, kad bandė suklijuoti laimės vardą,
Viltis ir svajones palaidoti turėjo 
Šalčiu perdrėkusiuose kapuose.

Tikėt, kad mirę jie išmoko,
Nors buvo dar tokie gyvi...
Ir laimę neiškentę defektu vadint pradėjo,
Baltais nykščiais užspaudė saulės šviesą.

Kažkur toli gyvenimas varpais skambėjo,
Kažkur toli vaikai šypsenom žaidė,
Bet akis atmerkti jie bijojo,
Žinojo kad tenai toli ir vėl išvysti šviesą gali,
Žinojo, kad šaltas akis išdegti gali...