Baltai juodas pasaulis

- Austėja, pas tave atėjo!
- Kas? Pakviesk. Nors ne... Kad ir kas bebūtų, pasakyk, jog manęs nėra.
- Bet čia...
- Nesvarbu. Aš pasakiau: " Manęs nėra! ".
                                      ***
- Labas. Ar ir manęs nenori matyti?
- Aaa... Čia tu... Nežinau... Jei jau atėjai, tai sakyk ką nori pasakyti...
- Nieko nenorėjau pasakyti. Tenorėjau tave pamatyti ir...
- Ir ką?
- Ir paduot štai šitą, - Matas ištiesė mažytę baltų gėlyčių puokštelę, - jos ką tik pražydo miško proskynoje.
- Ačiū, - mergina nuleido žydras akis, pridengė jas ilgomis, tankiomis blakstienomis ir netikėtai nuraudo: - tu mielas. Sugebi priversti mane nusišypsoti.
- Žinai ką sugalvojau? Eime pasivaikščioti, parodysiu snieguoles. Jos tokios panašios į tave...
Jaunuolis ištiesė ranką, kviesdamas ją pakilti ir eiti drauge.
- Gerai, jau gerai. Tuoj pasiimsiu paltą.
                                        ***
Jiedu žingsniavo saulės nutviekstu miško takučiu, gėrėdamiesi baltais debesėliais, mėlynu dangumi, paukščiuko giesme, vienas kitu...
Matas parodė Austėjai nedidukes gėleles, nedrąsiai keliančias savo galveles į saulę. Jos buvo tokios panašios į mažučius baltus varpelius, skelbiančius džiugią pavasario žinią...
                                        ***
Balta kaip sniegas pirmųjų gėlyčių puokštelė, pirmasis švelnus it drugelio sparnų prisilietimas bučinukas, pirmasis šiltas tarsi pavasarinės saulutės spinduliukas žvilgsnis, pirmasis...
Tiek daug visko būta pirmąsyk... Ir jau niekad nebebus...
                                        ***
Austėja pramerkė akis baltoje palatoje, jai truputį sukosi galva, tačiau šis jausmas buvo pažįstamas - nebe pirmą kartą prabudo ligoninės palatoje, užgesinusi savo įsčiose užsimezgusią trapią gyvybės liepsnelę...