praskriejo pro šalį
laiškas
dar ne tau
nori sąskaitos?
už dyką?
už prisilietimą
man dar neužmigus
o kaip su tuo?
kuriuo?
geltonu, rudenio lapu.
du tūkstančiai trečių?
kitų
o... tų apstu...
atleisk, skubu...
Tas "du tūkstančiai trečių?" nuskamba iki skausmo realiai, įtaigiai, gal net kiek buitiškai, tačiau ir poetiškai tuo pat metu, nors iš esmės šitas yra prastesnis negu prieš tai buvęs (čia jau apie eilių autoriaus aruodų kontekste).
atleisk, bet skubos darbą šefas renka. Kiek aš duočiau už tokį kūrinį nežinomam autoriui? 2, su pastaba, kad kūrinys padrikas etc. etc. bet šiuo atveju reikalavimai griežtesni, todėl ir vertinimas žemesnis.
pagauta rudeniška nuotaika, lengva ironija. Būna, kai reikia, būtent, to lapo, nors kitų į jį panašių - apstu :) Patiko mintis, ir išpildymas neprastas, gal pabaiga (paskutinės trys eilutės) - minties atomazga nesuskambėjo taip kaip tikėtasi :)