Dūžtantys indai. Išėjimas

- Žinai koks jausmas, kai girdi uždaromas duris ir užrakinamas iš lauko? Nutolsta žingsniai, išsiblaško po laiptinę. Kai supranti, kad namie likai absoliučiai vienas? Girdi savo paties kvėpavimą ir kapsintį vandens čiaupą virtuvėje. “Vienas, du, trys” nuo ryto iki vakaro skaičiuoji lašus ir jie tave baisiai nervina! Ir žinai, kad visa diena bus vėl tokia pati, kaip vakar, kaip užvakar ir kaip visada! Valysi dulkes, siurbsi kilimą, lyginsi marškinius, skalbsi, gaminsi pietus!
- O prie ko visa tai?
- Prie to pačio!
- Aš niekad neverčiau tavęs sėdėti namie kiaurą parą, galėjai eiti kur nori. Galėjai darbą susirasti… Pati pasirinkai tokį gyvenimą. Galų gale galėjai baigti studijas…
- Po to, kai vaiką užtaisei? Kaip aš būdama nėščia galėjau mokytis? Kaip galiu mokytis, augindama tavo vaiką?
- Čia ne pasiteisinimas, mano tėvai studijavo, kai gimiau. Kiek žinai, abu  diplomus turi. Be to Justinas pakankamai didelis, kad eitų į darželį…
- Jam tik penkeri.
- Jis ir taip daugiau laiko praleidžia mano tėvų namuose nei su tavim.
- Tai dabar kaltinsi mane?
- Nieko aš nekaltinu. Yra kaip yra. Aš apsisprendžiau.
- Tu visada buvai egoistas! Vėl paliksi vieną šitame iki kaulų smegenų pažįstamame bute, tik dabar visam laikui.
- Mum tik kurį laiką reikia pagyventi atskirai.
- Atskirai? Visi jūs taip sakot. Pradžioj atskirai, o tada žiūrėk- nubėga paskui vištišką dvyliktokę, subinės graibyti! Netikiu, kad neturi kokios sušiktos kekšės!
- Tavo pavydas tave pražudys!
- Tai vėl aš kalta? Tu kekšes dulkini, bet dėl to kalta aš?
- Nedulkinu aš jokių kekšių!
- Vadink jas kaip nori!
- Ir nedaužyk indų.
- Netavo reikalas, ką noriu tą daužau.
- Baik savo isterijas!
- Nedrįsk! Nebandyk manęs mušti a!
- O durna boba, kada aš tave mušiau?! Ar mušiau kada? Kvėša!
- Nu ir eik sau kur nori!
- Nu ir einu!

Ir jis išėjo, ramiai kaip visada, tik šį kart pasiėmė keletą rūbų, dantų šepetėlį, skutimosi reikmenis, dar kažką. Mirktelėjo man ir išėjo. O moteris ėmė garsiai verkti, matyt norėjo, kad išgirsčiau ir ateičiau į virtuvę, neva paguosti. Jau buvau pripratusi prie tokių vaidų. Įdomi šeima, nieko nepridursi. Žinoma ne mano.

Aš tik nuomojuos vieną kambarį, nedidelį, bet jaukų, pačiame koridoriaus gale. Ir bent kartą per mėnesį išklausau įvairiausių dialogų, bet turiu pripažinti- jų santykiai pasiekė kulminaciją. Tiesą sakant baisiai nejauku, klausytis “drabstymosi” kaltinimais ir kitais marazmais, juk nesu nei šeimos narys, nei draugė. Stebiuosi, kaip dar nebuvau apkaltinta kekšiškumu, vyro viliojimu ir panašiai. Gal todėl, kad buvau vienintelė (jei neskaičiuosime katės), kuri išklausydavo, tiek vieną, tiek kitą pusę.

Gal dešimt minučių klausiausi kūkčiojimo ir aimanavimo, kol nusprendžiau, kaip visad “netyčia užsukti išsivirti kavos”.  Ponia Kristina Stanevičienė (nepaisant to, kad buvau jos nuomininkė, vadinau tiesiog Kristina, be to ji pati manęs to prašė) sėdėjo užverktom, paraudusiom akim, susivėlusi, glamžė virtuvinį rankšluostį, oras buvo tiesiog perpildytas rūkalų smarvės.
- Parūkyk su manimi, Gertrūda.

Bandžiau mesti, bet tokiu momentu nepalaikyti kompanijos tiesiog negalėjau.
Prisidegiau cigaretę, traukiau dūmą, žiūrėjau į Kristiną ir į grindis, nuklotas gėlėtomis lėkščių šukėmis. Kažkoks tragikomiškas vaizdas - ji, jos vyras, vaikas, barniai, daužomi indai, isterijos ir dar kai kas. Svarsčiau imti šluotą ar ne… Pasilenkiau rinkti lėkščių likučių.
- Nereikia. Aš pati. Baigsiu žliumbti ir susitvarkysiu. Džiaukis kol neturi šeimos. Ištekėsi, pagimdysi vaiką ir va kuo tavo gyvenimas baigsis… Kiek tau sakei metų?
- Dvidešimt.
- Dvidešimt… Pastojau būdama dvidešimties. Saugokis to, saugokis.
- Na juk ne viduramžiai…
- Ne viduramžiai? Šešis metus namie sėdžiu! Man dvidešimt šešeri, o ką aš pasiekiau? Esu virtuvės valymo čempionė!
- Na dvidešimt šešeri - dar visai nedaug. Nėra nė trisdešimties. - Man nepatiko. Kristinos mastymas. Ji pati save įkalino toje virtuvėje niekieno neverčiama. Vietoj to, kad mokytųsi, vėliau dirbtų - imitavo atsidavimą sūnui (Justiną ji žinoma mylėjo, bet nebandė rasti kitokių būdų jo auklėjimui). Ji padarė tragediją iš to, jog jauna susilaukė vaiko (nors dvidešimt vieneri ne šešiolika) ir galbūt jei ne jis, nelabai planavo rimtesnių santykių su savo vyru.
- Kas dabar mane kur priims, baigiau tik du kursus anglų filologijos ir tai buvo seniai. Mokslų tęsti turbūt neišeis, reiks pradėt iš naujo, kai baigsiu bakalaurą bus trisdešimt arba daugiau. Kas norės dirbti su tokios kvalifikacijos žmogumi?

Ji vėl, kaip paprastai, kaltino aplinką, situaciją ir panašiai, bet ne save. Ir nesistengė nieko daryti, kad bent kiek pakeistų savo gyvenimą. Nenustebau, kad ir šįkart Kristina tik sėdėjo virtuvėje, daug verkė ir daug rūkė.

Man nusibodo tai, kad turėjau vaidinti “šeimos draugę”. Aš, po velnių, tik nuomojausi kambarį ir viskas. Ir už viską svarbiausia buvo jį išlaikyti. Patogi vieta, patraukli kaina, jaukus kampelis… O kartu visa ta situacija atrodė patraukliai įdomi. Juolab, kad negalėjau būti tik pasyvi stebėtoja ir tai ne tik dėl mano kaltės.

Vieną vakarą, dar prieš paskutinįjį barnį,  išėjau pasivaikščioti. Tiesiog paslampinėti Vilniaus gatvėmis, pažiopsoti į fasadus ir žmones, galbūt išgerti kavos ar karšto vyno, gal pasikviesti kokią draugę ar bičiulį. Iš lėto slinkau “piliovke”, po to atsisėdau Katedros aikštėje ant suoliuko pavėpsoti į poreles, besisukinėjančias ant “stebuklo” plytelės ir atliekančias kitas banalybes.
- Labas, – išgirdau pažįstamą vyrišką balsą sau už nugaros, tai buvo Kristinos vyras Donatas Stanevičius - ką čia veiki viena, lauki kažko?
- Ne, šiaip sau sėdžiu… - galbūt reikėjo sumeluoti ir pasakyti, kad laukiu vaikino, meilužio, vyro, draugės lezbietės ar dar kokios nesąmonės, o gal ir ne.
- Aš irgi nieko nelaukiu. – Tarė tvirtai, kaip koks ūkininkas (kartais mėgo išsidirbinėti kalbėdamas) ir atsisėdo greta. – Tai kodėl čia sėdi?
- Nežinau, žmones stebiu… Labai įdomu.
- Cha a-ha che che, jo… Įdomu. – keistas emocijų protrūkis, kartais sunku suprasti, ar jis vaidina, ar iš tiesų yra kuoktelėjęs. O gal tik neturi nuo ko pradėt šnekėt. Žodžių ieško. Galėčiau paskolint, bet nusprendžiau nesiūlyt. – Tai kaip šiaip gyveni?
- Gerai.
- Kas naujo?
- Nieko… - Nežinau ką norėjo išgirsti, matyt tikėjosi, jog mano atsakymai bus gerokai ilgesni už jo klausimus.
- Tai ką čia sėdėsi viena, e… Einam gal kokios arbatos išgert?

Sutikau išgerti arbatos, pati nežinau kodėl. Nuėjome į Baltus Dramblius (tiesa vietoj arbatos gėrėme karštą vyną), netgi pradėjome šnekučiuotis ganėtinai įvairiom temom. Pasirodo šis žmogus ne tik dirba nuo ryto iki vakaro (kažkokioj įstaigoj prižiūri kompiuterius), kartais gali būti visai neblogas vyrukas.
- Žinai, kol nesutikau Kristinos - pasakė įpusėjęs antrą taurę - buvau toks “dring dring dring”!
- Ta prasme?
- O, geri laikai buvo, būdavo nueinu į kokį koncertą pogrindinį, pogrindinį… undergound’o! Prisitūsindavau ir galvos neskaudėdavo, ir niekas nelaukė namie susiraukęs, ir niekas neskambinėjo kas penkiolika minučių, – linktelėjau galvą, teko girdėti begales telefono pokalbių. Teko išklausyti daugybę Kristinos skundų dėl savo vyro. Teko matyti milijonus isterijų, bet aš supratau ir ją, galų gale esu moteris. Moterys viena kitą visad supranta. – Dabar net nusimyžt be jos žinios negaliu! Juk tu matai, matai kas daros… Kiekvieną mielą dieną knisa protą, aiškindama apie dėmesio trūkumą, apie vienatvę, apie uždarumą ir užsidarymą. Dievaž nepamenu, kad būčiau jai kada sakęs sėdėt namie, nesimokyti, nedirbti… Matai ji problematiška asmenybė. Suvyto. Tik dvidešimt šešeri, o kaip save sendina, ji ne tokia patraukli, kaip tada kai pradėjome draugauti… nebe tokia. Neprisižiūri, tai kuo aš kaltas, kad kartais akys nukrypsta į svetimus užpakalius ir nebūtinai jaunesnius!

Sėdėjau lengvai besišypsodama ir klausiau, nežinojau, kodėl visa tai pasakoja man. Galų gale, bet kada galėjau viską ištaukšti Kristinai, jei tik būčiau panorėjus.
- Ar žinai, kad esi labai graži? – ėmiau suprasti, kodėl man tenka klausytis jo sapaliojimus, bet stengiaus nekeisti veido išraiškos. - Juk nieko blogo, kad man patinki, ar ne?
- O kaip Kristina?
- Ar žinai, kad tu labai įdomi asmenybė? Protinga! Tu niekados nebūsi namų šeimininke, kiaurą parą plaunančia indus. Tu, tu…  tavęs laukia pasaulis! - Esu girdėjus visokių liaupsių, bet nebuvau pernelyg geros nuomonės apie save, galų gale susilaukdavau įdomaus kontingento dėmesio.
- O kaip Kristina? – pakartojau, tikėdamasi, kad šį kartą bus atkreiptas dėmesys į tą vardą. Žinojau, kad tuo metu Donatas visai nenorėjo jos prisiminti, vėpsojo, tai į mano veidą, tai į krutinę. Žinojau, ko susirinkome ir mane intrigavo ta situacija. Tiesą sakant norėjos persiplėšt, viena mano pusė prašėsi pasinerti į tą intrigą, o kita negalėjo pamiršti jo žmonos, kuri turbūt tuo metu užsiėmė buities darbais, prižiūrėjo vaiką, o gal sukosi plaukus.
- Velniop tą Kristiną, ji man iki gyvo kaulo įgriso. Na gerai, gyvename kartu, o kas iš to? Nėra apie ką šnekėtis. Ne apie indų plovikli norėtųsi pasikalbėti su artimu žmogumi, ne apie skalbimo miltelius ir ne apie Justino šlapimo nelaikymą. Muilo operos taip pat tragiška tema.
- Tai ko vedei ją? – išsprūdo.
- Na tada ji buvo kitokia. Graži. Nelabai protinga, bet graži ir įdomi… Visai įdomi. Tada bent kartais knygą paskaitydavo.
- Dabar irgi skaito… kartais. - Šyptelėjau.
- Nejaugi!? – Jo balsas nuskambėjo baisiai ironiškai - Skaito knygas! Apie agurkų konservavimą?

Donatas pradėjo juoktis užsiėmęs už pilvo. Kristina iš tiesų skaito knygas, kai kurias aptaria su manimi. Ji gyvena savitame pasaulyje, galbūt tose knygose. Neblogas knygas ji skaito, kartais visai rimtas. Negraužia jų kasdien, bet vis dėl to skaito. Ir ne meilės romanus, nors mėgsta muilo operas, meilės romanų negali pakęsti. Kai kurias knygas skolinasi iš manęs, vakar daviau Umberto Eco “Rožės vardą”, galbūt ir ją perskaitys.
- Ji tau tiesiog neatsiskleidžia, gal bijo…
- Nenoriu kalbėti apie ją. – Donatas atsisėdo šalia ir apkabino mane per liemenį, vėliau per klubus. Kvėpavo man į kaklą, rodos laukdamas, kol atsisuksiu ir jis galės pabučiuoti. Neatstūmiau, nesipriešinau, bet ir neatsisukau.
- Aš noriu namo, - pasakiau - Manau būtų geriau, jei grįžtume atskirai.
Donatas tik linktelėjo, aš išėjau.

Dar nebuvo labai vėlu, gal dešimta. Rugsėjo pradžia. Nebešviesu. Nešalta. Nelijo ir nepūtė stiprus vėjas. Pėsčiomis žingsniavau į Žirmūnus. Ten gyvenome. Turėjau mintį nakvoti pas seserį Antakalnyje, bet apsigalvojau, nenorėjau trukdyti. Ji neseniai susilaukė dukrytės, taigi ir taip turėjo pakankamai rūpesčių.

Ėjau ir mąsčiau. Kodėl traukiu įvairiausio plauko keistuolius? Kaip kokia prieglauda. “Gertrūdos globos namai” priima nevykėlius, nihilistus, plevėsas, depresantus, paklydėlius ir tuos, kurie niekad neranda sau vietos. Tik bandžiau peržvelgt savo gyvenimo pora metų po mokyklos baigimo ir atvykimo gyventi į Vilnių. Svarsčiau, ar priimti šio vakaro paklydėlį, (kažkuo pasirodė patrauklus) nors žinojau, kad priimti jį reikštų, vėl pradėti kankintis dėl tos padermės.

Žingsniai, smulkūs ir moteriški nuaidi gatvėmis ir beldžias į fasadus, į vitrinų stiklus, į automobilių lempas. Nemoku taip vaikščiot. Visad einu tvirtai. Einu, o ne tipenu. Per gatvę, per gyvenimą. Galbūt jei tipenčiau mane surastų stipri asmenybė. O gal nevykėliai ir kvėšos atrodytų kur kas stipresni. Kodėl su tokiais prasidedu, pati nežinau. Būti Donato meiluže? O kam? O kodėl gi ne? Kažkokia nesąmonė, bet ta nesąmonė gyvena čia pat. Dvidešimt aštuonerių metų informatikas, dirbantis kažkokioj firmoj. Prižiūri kompiuterius. Nelabai originalus, bet turintis humoro jausmą (kartais kalbėdamas pamėgdžioja ūkininkus). Šviesiaplaukis, trumpai kirptas šatenas. Akinių nenešioja. Megztinukų su elniukais irgi nedėvi. Galbūt kada nors perskaitydavo vieną kitą knygą. Dabar skaito tik tai, ką rašo kibernetiniai pašnekovai. Amžiaus epidemija, bet pati tokia sergu.

Grįžus visą šeimyną radau namie. Vaikas miegojo, Kristina kepė žuvį, o Donatas žiūrėjo televizorių. Šeimos idilė. Greit įsmukau į savo kambarį, užsirakinau, įsijungiau muziką ir įlindau į internetą. Nenorėjau nieko matyti ir girdėti. Šeimos galvos ypač. Kažkas beldė į duris, bet nekreipiau dėmesio. Vėliau Donatas ėmė atakuoti sms’ais. “Įsileisk, Kristina miega, aš noriu pasišnekėti”.
“Na gi atidaryk duris” “Prašau” “Nepasitrauksiu, kol neįleisi” “Netikiu, kad nenori” “Negi tau gaila?”. Stačiai nusibodo, be to nemėgstu kai vyrai verkšlena, kaip pamestos jaunamartės. Atidariau duris.
- Klausyk, aš pavargus.
- Labai norėjau tave pamatyti.
- Juk matei prieš valandą.
- Noriu tave paliesti – Valio, pagalvojau, aš lėlė Barbė ir su manim galima daryti, ką tik nori.
- Lietei…
- Ne taip…
- Kuo tu mane laikai?
- Juk esi moteris, o dar niekad pas tave nesisvečiavo joks vyras, netikiu jog nenori, kad tave liesčiau…
- Kodėl manai, kad mane trauki?
- Nebūtum atidarius durų, aš jus pažįstu. – Bravo! Psichologas, pamaniau.
- Galiu uždaryti. – bet jis įsiveržė į mano kambarį ir išsidrėbė ant sofos. Tik seksualinio priekabiavimo man ir betrūko.
- Tu labai gražiai atrodai… Su... Su šitom šlepetėm. – Na ką aš žinau, tebūnie. Pažiūrėjau į savo apavą. Nudėvėtos, dėmėtos šlepetės. – Prisėsk šalia.

Norėjau pasakyti, kad negaliu sėdėti, nes skauda subinę, bet patylėjau, nes galėjau būti paprašyta atsigulti. Atsisėdau ant kėdės, šalia kompiuterio.
- Laiškus rašai?
- Plepu.
- A-ha e cha, su vaikinais?
- Taip, su savo vaikinu.
- O, turi vaikiną, tai kodėl jo niekad nematau? – prigavo.
- Jis išvykęs.
- Ane?
- Į Ameriką, dirba.
- Tai reiškia, kad tau liūdna. Reikia šilumos, švelnaus prisilietimo.
- Ne, man ir taip gerai, prašau išeik iš mano kambario.
- Tavo kambario, ach. – Ėmė kvepėti terorizmu.
- Aš pasiieškosiu kito buto.
- Kito? Kodėl? Pasilik. Gerai aš išeisiu, bet tu pasilik.
- Pagalvosiu.
- Tai aš jau kaip ir eisiu…
- Eik. – matyt manė, kad pulsiu jį stabdyti “ne, neišeik, praleiskime kartu aistringą naktį. Vėliau apie tai rašys meilės romanuose, o pagal juos statys neįtikėtinus serialus. ” – Labanakt.
- Labos nakties… Na jei norėsi…
- Labanakt.
- Žinai mano numerį ir visa kita…
Ir mano sielos ramybei, Stanevičius grįžo pas Stanevičienę. Likau savo kambario ramybėje, užsidėjau ausines ir klausiau The Doors:

People are strange when you're a stranger
Faces look ugly when you're alone
Women seem wicked when you're unwanted
Streets are uneven when you're down

Jim Morrison - idealiausias vyras, pamaniau. Gražus, kūrybingas, muzikantas ir  jau nebegali nieko įskaudinti. Tiesa buvo alkoholikas. Ne, aš nieko neturiu prieš lietuviškus vyrus, ir tai, kad Morisson’as buvo amerikonas – pagrindinis jo trūkumas. Bet kokiu atveju jis jau nebelįstų į mano kambarį ir nenorėtų manęs išdulkint. Dėl paskutinio fakto ėmiau dvejoti, privalumas ar trūkumas? Nesu kokia nors paklaikusi feminisčių judėjimo atstovė. Man patinka, kai vyrai atidaro duris, paduoda ranką išlipant iš automobilio, užmoka už kavą gertą drauge. Mielai leidžia pasijusti ta tipenančia būtybe, bijančia nusilaužti batų kulniuką. Tačiau nemėgstu jaustis tokia būtybe, kai kalba eina apie mano pačios kūną.

Juk ir aš turiu teisę apsispęsti noriu būti grabinėjama ir visa kita ar ne. Kartą draugavau su tokiu tipeliu, kuris įsivaizdavo tik jis galįs spręsti, kada mylėtis o kada ne. Moteris turi ramiai laukti ir priimti palaimingą dovaną kaip Kalėdų stebuklą. Ir gink dieve atsisakysi! Porą kartų vos neišprievartavo, todėl pasiunčiau velniop. Beje tai buvo paskutinis mano vaikinas. Ilsiuosi.

Kitą rytą Donatas ėmė atsiprašinėti, o aš žvilgtelėjau labai dviprasmiškai. Nebeatsiprašinėjo. Vakare vėl išgirdau beldimą į duris. Įsileidau.

Prisiminiau visa tai, kai stovėjau virtuvėje, žiūrėdama į sudaužytus indus ir ašarose bei rūkaluose paskendusį ponios Stanevičienės veidą. Jaučiaus kalta ir kava pasirodė kartesnė nei įprastai. “Aš esu tik pasekmė. Pasekmė ne priežastis” kartojau. Jo išėjimas leido pasilikti. Negalėjau jos tokios palikti.

Vėl pasilenkiau rinkti šukių.


2003