Pro troleibuso langą
Žiūrėti į šlapio lietaus išbučiuotas gatves
Matyti skubančius žmones
Ir žinoti, jog jų keliai kur norim - nenuves…
Pro rytinio spindulio nutviekstą langą
Neskubant matyti: tai plaukiantis debesys
Delne jausti mylimą delną
Ir dar jausti, jog kai tu šalia - išnyksta ilgesys
Tavo mintimis išmatuoti šį mažą pasaulį
O paskui - kartu skęsti miško paukščių čiulbesyje
Tavo akyse matyti tekančią dienos saulę
Ir tiesiog taip - kartu - skleistis būtyje
Žvelgti į tekančią - sau, upę
Ir skaičiuoti sprogstančius kaštonų žiedus
Liesti sukabintais mūsų delnais pavasario orą
Džiaugtis vidine pilnatve, nes gyvenimas, koks jis bebūtų…, jis - puikus
Ir dar - prabudus naktį
Matyti šalia sapnais alsuojančią meilę
Ir vos judinant lūpas sušnibždėjus: “…myliu…”
Pasinerti į visą tavo spalvotų sapnų eilę…
O po eilės metų, eiti jau ne tik dviems krantu
Matyti tą pačią upę - bet jau vaiko žvilgsniu
Ir vėl - taip, kaip pirmą sykį
Laikant delną delne - sušnibždėti: “…myliu…”