Atgal

Lapai vysta, žmonės krenta,
lapams - vėją, žmogui – lentą.
Kur ištirpsi? Kuo tu būsi?
Gal  geriau atgal
į kitą pusę?

Susirinko ašaros
atgal į kairę
akį,
ir už lūpų sukastų
„sudie“
užtvėrė.
Karštas vaškas
rangėsi
į žvakę,
užbučiavo šviesą,
skirtą
žvėriui.

Kalendoriaus lapai
vėl į seną vietą
stojo.
Žilas plaukas
be jokių dažų
pajuodo.
Iš šlapių vystyklų
kyšo vaiko
kojos.
Gal nestot, keliaut,
kur pradžią
duoda?

Taip pirmyn atgal klajojam,
pavėjui ir vėl prieš gūsį.
Pas senus suradę naują,
grįžkime į kitą
pusę?