Medžio žiedai

Kažką norėjau tau pasakyti… Aha, žydintys medžiai…
      Pritūpiu šalia. Matau tik tavo mažytes rankas ir sidabrinį žiedelį ant rodomojo piršto. Šalia maišas su žemėmis ir kibiras su vandeniu. Ruošiesi apželdinti savo balkoną kiparisais.
      Iš manęs prasta pagalbininkė… Nemėgstu žemės darbų. Todėl atsitempiau šį seną žurnaliūkštį, kvepiantį drėgme ir pelėsiais. Tu pati jį buvai radusi, tvarkydama savo sandėliuką, bet šito nežinai. Viską man atidavei, kas buvo nereikalinga. Senus tapetus, ant kurių vėliau paišiau, keletą anglų kalbos vadovėlių ir pilną televizoriaus dėžę senų žurnalų.
      Mėgstu juos paskaitinėti... Straipsniai apie kosmosą, Koraną, apie istorinius ritmus, apie akmenis... Ant kelių pasidedu žurnalą ir, tupėdama tarp žemių, kiparisų, kastuvėlio, vazonų bei numesto geltono megztinio, skaitau jį tau.
      Pasakyk, koks tu medis pagal Druidų horoskopą? Nusišypsom... Aš kaštonas, tu obelis... o ta, kuri atėjo, - guoba.
      Labutis, pražuvėle, šimtą metų nesimatėme! Aha, čia patariama apglėbti savo medį, kai sunku... Tai visai nesunku. Jis juk net auga visai netoli. Štai ten, prie garažo. Nesijuok, tikrai. Va, dabar kaip tik yra pasidabinęs dar neišsprogusiais žiedais, tuoj tuoj žydės. Gal geriau reikėjo sodinti ne kiparisus, o obelis?
      Druidai... Na, o tu, nesiginčyk... guoba tu, guoba. Paskaičiuokime, kiek tau dabar... Kelinti ėjo, kai nusikirpai savo ilguosius plaukus, o paskui grįžai namo su kepure, nes nekentei kirpyklų ir bijojai mamos...

      Vėl susitinkame vakare, rūmų kieme. Žolė jau neįtikėtinai žalia. Ant pakylos griežia simfoninis orkestras, apšviestas jaukios pavakarės šviesos. Pievoje ratu sustatyti suolai lyg kriauklėje talpina savyje besiklausančiuosius. Rimtis tvyro ore. Nesinori jos išardyti, todėl sėdamės nuošaliau, po neseniai sužaliavusiu kaštonu ir, kaip tikros profanės, bandodame spėlioti kūrinius. Kaip manote, ką šiuo metu groja... Mocarta ar Lista? Suima nenumaldomas juokas.
      Į sceną, apsivilkusi balta suknele be rankovių, išeina dainininkė. Apglėbiu rankomis kelius. Klausausi. Balsas švelnus ir rodos sugebantis prasiskverbti į pačią sielą. Tavo šnabždesys sugrąžina mane atgal...
        ... Greičiau valgykim ledus… nes, va, jau tirpsta tiesiai ant džinsų. Šaltukas persmelkia kūnus... Kaip susitarusios paliekame kaštoną, žalią pievą, orkestrą, dainininkę ir keliaujame gerti karštos arbatos.

      Vakaras trise... Be plano... Gryna improvizacija... Į kurią pusę dabar?... Gal einam ten,... nes ten… šviesiau… Mobilus telefonas ušgroja valsą. Tu leidi jam išsigroti neatsiliepdama. Smagumui nėra ribų... Kelios minutės valso tylioje pavasarinėje gatvėje... Šokio ritme kvailiojame... Reveransas ir mes jau geriame raudoną karčią arbatą iš baltų puodelių. Karštis kaitina kraują. Tylus pokalbis, pertraukiamas linksmo garsaus kvatojimo.
      Rankos susitinka. Atsisveikiname... Bevielis ryšys ir Internetas mus nuolat sujungia.  Smagu. Ar ne? Nerašykime savo norų el. paštu, geriau pašnibždėkime viena kitai į ausį… Tada greičiau išsipildys. Nusikvatojam.
      Skaičiau, kad kiekvienas augalas turi sielą. Nepatingėjau susirasti savo medžio, paliečiau jį pačiais pirštų galiukais, vėliau apsikabinau, priglaudžiau prie jo kaktą ir pasakiau jam visus savo norus... Jis tuoj tuoj žydės. Jis žydės mano norais.
      Ei, mergužele, kaip ten tavo kiparisai balkone? Ateisiu tau šiandien padėti. Tik šį kartą atsinešiu ne seną nutrintą žurnalą, o dažų. Ištapysiu balkono sieną tavojo medžio žiedais. Ką pasakysi?