Rašyk
Eilės (72755)
Fantastika (2185)
Esė (1499)
Proza (10270)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







I. Nykstantis karalius

Dar prieš pora dienų buvau šešių tautų karalius ir menkiausiam mano antakio krustelėjimui paklusdavo begaliniai kiekiai žmonių, o gražiausios karalystės moterys žemai lenkdavosi prieš mane ir savo plaukais šluodavo man takelius link savo durų. Niekada nebuvau sudaužęs duoto žodžio, o mūšiuose visuomet laimėdavau, tad tolimiausių karalysčių valdovai siuntė man įspūdingiausius paveikslus, subtiliausius kvepalus bei švelniausio šilko drobes su jose įsuptomis skaisčiausio grožio mergaitėmis, kad gyvenčiau su jais taikoje, pasidalindamas savo išmintimi ir kariuomene. Garsas apie mane sklido greičiau už eikliausią žirgą- greičiau už vėją, genantį per jūrą laivus- ir kiekvienas priešas drebėdavo išgirdęs mano vardą, o sąjungininko karys mūšyje įgaudavo drąsos. Visi žinojo, kas aš esu, - tik aš pats dabar to nebežinau.
    Dangaus skliautas jau nusuko saulę į žemės pakraštį, o veriančiai pilkos prietemos jau apgaubė mano tautą. Mano rankose sutrupėjo taurė vyno iš brangaus stiklo, atgabenta iš paties žemės krašto trimis baltais drambliais, o susikrimtęs veidas raukšlėjasi nesislėpdamas nuo sauso nakties karščio. Balzganos žvaigždės viena po kitos nyra danguje ir su kiekvienu jų pasipildymu gilėja tamsa. Užtraukiau užuolaidą, ir vergė padavė dar vieną vyno taurę. Mano pečius slegia sunki lyg Didžioji Šventykla karaliaus našta, - tarsi kiekvienas jos akmuo, kadaise dešimčių vyrų užridentas ant didžiojo kalno, kartu su visais laukų ir pakelių akmenimis būtų užgulęs mano nugarą. Be galo baisus liūdesys smaugia širdį lyg gręžiamą moters išskalbtą upėje paklodę, kai pagalvoju apie savo tautą- besimeldžiančią arba jau miegančią mieste už užtrauktų mano užuolaidų, o taip pat daugybėje kitų miestų už daugybės kalnų, miškų ir ežerų. Galėčiau prisiekti, kad šis vakaras buvo užrašytas žvaigždėse vos joms pirmąkart atsiradus, o didžioji žiniuonė gerai žinojo, ką sakė, kai perspėjo mane, jog pražudysiu savo karalystę, - tačiau žiūrėdamas į nakties dangų apie rytojaus miglas negaliu išskaityti nieko.
    Vieną prakeiktą vakarą, turbūt patį tamsiausią iš visų vakarų, kai net pelėdos bijo iškišti galvas iš savo urvų, lydimas pokylio svečių aš išjojau į medžioklę. Sumedžiojau daugiau šernų bei stirnų nei kas kitas, ir visi pavydėjo man rankos taiklumo, todėl grįžtant į rūmus ir pagyroms aptilus panorau paskutinįkart jį parodyti nudėdamas pro pakelės krūmokšnius sliūkinantį šakalą. Nusitaikiau į jį kaip ir į bet kurį kitą medžiojamą žvėrį, tačiau tuomet jis atsisuko ir įdėmiai nužvelgė mane demono akimis. Rodėsi, dangus prasivėrė lyg bedugnė ir didžiulis troškimas lyg kylantis viesulas mane užvaldė įsiurbti pasaulį į savo širdį kaip kad nuryjamas vyno gurkšnis, ir supratau, kad nei didžiulė šlovė, nei turtas, nei valdžia niekada man neduos to, ko trokštu, - buvau didžiausias iš didžiausių ir galingiausias iš galingiausių karalių, tačiau nevaldžiau nei jūrų, nei vėjų, ir didžiulis ilgesys mane užplūsdavo klausantis giedančių dainių. Ir kai tą niūrų vakarą šakalas pažvelgė į mane demono akimis- nenorėjau jų prarasti, be jų jaučiausi niekas, - ligi skausmo troškau visuomet regėti šiuo žvilgsniu.
  Tuomet šakalas nusisuko ir nubėgo. Tai, ką tada pajutau, buvo taip baisu, jog, rodėsi, baisiau jau nebegali būti, - tačiau nuo to laiko viskas ėjo tik blogyn. Didžiulis ilgesys mane graužė ir laikas byrėjo tokiais mažais gabaliukais, kaip mano kūnas, kuris nuo to vakaro ėmė nykti. Meldžiausi visiems dievams, kuriuos žinojau, ir siunčiau pasiuntinius į visas pasaulio šalis, kad man praneštų apie kiekvieną naują dievą, tačiau niekas negelbėjo. Mano raiteliai keliavo po visus pasaulio kraštus, skelbdami, jog atiduosiu pusę karalystės ir dukterį tam, kas sustabdys šį irimą, ir daugybė žynių iškilmingais ritualais aukojo balandžius, ėriukus ir nekaltas mergeles, kad pasveikčiau, o didžioji žynė nemiegojo nei dieną, nei naktį melsdamasi už mano sielą ir karalystę, kurios pragaištingą lemtį liudijo kartu su manimi diena iš dienos trupantis Didžiosios Šventyklos bokštas, - tačiau likimas tekėjo sava vaga lyg milžiniška nepermaldaujama upė, nepaisanti menkų kliūčių savo kelyje ir šluojanti kaimus nuo žemės paviršiaus lyg skruzdėles. Karalystės laukus užpuolė sausra ir vabzdžiai, nusiaubę laukų derlių, o maisto bei vandens pritrūkę žmonės krito vienas po kito lyg nudžiūvę lapai į stiklinius fontanus rūmų soduose.

II. Žaidžianti žynė

Nemiegojau nei dieną, nei naktį, melsdamasi už griūvančią karalystę, nykstantį jos karalių ir mirštančius žmones. Didžiosios šventyklos bokštas trupėjo sulig kiekviena diena, o jo akmenys byrėjo vakarų kryptimi, lyg saulė, kas vakarą keliaujanti į pasaulio kraštą, susitepusi šventyklos akmenimis, žemėje būtų palikusi niekingus žemiškus pėdsakus. Prakeikta karalystės dalia, jei dangus nebesigroži mūsų šventyklomis, o nykstantis karalius, pačioje savo jaunystėje paliegęs lyg senis, užmerks akis!
    Meldžiausi visiems dievams, kuriuos tik žinojau, o ypač tiems, kuriuos išdaviau, tačiau nė vienas jų nebuvo man gailestingas. Dievai neatleido man maišto, prieš daugelį laiko įvykdyto dėl meilės ir vilties. Kadaise mylėjau šventą vyrą, nors buvau įšventinta į vaidilutes, ir pabėgusi iš aukojimų paaukojau save jo regėjimams ir tikėjimams, - mes planavome pakeisti pasaulį. Saulėgrąžų naktį sudrumstę nekaltų mergelių šventimą mes paskelbėme karą Įstatymo deivei ir pasislėpėme miškuose, rinkdami vyrus ir moteris, kad melstųsi už pasaulio skaidrėjimą, o taip pat lankydami žmonių namus, kad kalbėtume jiems apie naujo pasaulio šviesą. Dievai buvo su mumis ir teikė palaikymą triuškinančiais apreiškimais, o kartą man pasitaikė nubusti viduryje nakties ir užmerktomis akimis ateiti iki miesto upės, kurioje verkianti motina skandino savo kūdikį- mūsų karalių. Dievų apsvaiginta aš atėmiau kūdikį ir nunešiau į rūmus, kur viską apsakiau, ir žmonės rinkosi į salę vienas po kito ir klaupėsi ant kelių, o karalius su ašaromis bučiuodamas mano kojas dėkojo dangui, kad atsiuntė ženklą, leidžiantį vaikui be dešinio nykščio tapti mūsų karaliumi.
    Taip aš tapau išteisinta, ir mūsų žmonės išėjo iš miškų ir apsigyveno didžiojoje šventykloje su kitais šventaisiais, o po ilgo laiko tapau didžiąja karalystės žyne, kurios rankose metai iš metų, ir dieną, ir naktį dievai kūreno amžinąją ugnį. Iki šiol. Ji užgeso, vos mūsų šventykla tapo tokia nešvari, kad praeidama saulė pradėjo į ją teptis, o karalius pradėjo nykti, nors tą lemtingą vakarą išgelbėtas prie upės jo nyksmas buvo dievų sustabdytas. Dabar dievai man nebekalbėjo, ir vėl pasijutau kaip tąkart, kai turėjau rinktis, ar patikėti žmogumi, kurį myliu, ar savo seneliais ir proseneliais, kurie buvo nustatę amžiną tvarką, puoselėjamą per kartas ir neleistiną pažeisti. Tuomet aš pasirinkau teisingai, tačiau ne dievų pagalba, o jausmo, kuriuo nustojau tikėti, vos mano mylimasis pamilo mergaitę, kurią sutiko prie ąžuolo, kai norėjo nutraukti savo gyvenimą. Šiuo gyvenimu buvau nustojusi tikėti jnau anksčiau, o kai sužinojau apie jo sprendimus, prakeikiau ir jį, ir šią karalystę, tačiau pasišvenčiau jai ir paaukojau geriausius savo gyvenimo metus. Tačiau dievai nustojo su manim kalbėtis, ir aš be galo bijau to, kas laukia manęs ir karalystės, į kokią begalinę tamsą mes ritamės ir kokios bekraštės kančios mūsų laukia, kokie žvėriški kaltės nasrai mus praris, jei aš žaidžiau su dievais ir jiems nusižengiau, jei niekaip nesupratau, kas dedasi žemėje, bet pasiklioviau savo puikybe, leidžiančia žaisti dalykais, kurių nesuprantu, - bijau, be galo bijau pagalvoti, kas dabar bus, be galo bijau likti viena šventykloje, kurioje dievai nebekalba, turiu, privalau aplankyti žmogų, kurį kadaise mylėjau ir kuriuo tikėjau.

III. Netikėjęs šventasis

Ji atėjo visiškai nelaukta prieš pat saulėlydį, o kaip tik prieš pora dienų buvau nuėjęs prie ąžuolo nutraukti savo gyvenimo. Varna nutūpė ant mano delno, ir aš supratau, jog mirti neverta, ir štai moteris, kurios nekenčiau už viską pasaulyje labiausiai, nulenkusi galvą atėjo prašyti patarimo. Smerkiau ją už tai, ką ji padarė su mūsų planais, ir už tai, kuo pavirto gyvendama su manimi. Už tai, kad po kurio laiko ši ragana nė iš tolo nepriminė tos nekaltos mergelės, kokią aš ją pamačiau pirmą kartą prie upės. Už tai, kad tikėjo dievais tik tol, kol jie vesdavo ją už rankos, tačiau nemokėjo eiti pati.
    Ji atėjo nulenkusi galvą prašyti patarimo, o pirma mintis, kurią pagalvojau ją išvydęs, buvo sviesti ietigalį, kurį tuo metu galandau prie trobos durų. Tuomet ji pakėlė galvą ir pažvelgė į mane pačiomis nuostabiausiomis akimis, nepraradusiomis jaunystės jėgos ir paslaptingų galių, kurias pajutau kaip viso pasaulio ilgesį, viso savo gyvenimo prasmę ir virpulį. Nieko nelaukdamas čiupau ją į glėbį ir švelniai suspaudžiau, kartu laikydamas ją taip stipriai, kad niekur nedingtų, ir buvo taip gera, kaip dar nebuvo niekuomet, tačiau kaip turėjo būti visada, - jaučiausi sugrįžęs namo.
    Ji atsargiai prigludo prie mano peties, ir kurį laiką rymojome viską pamiršę ir nieko aplink save neregėdami, kol už nugaros pajutau žmonos žingsnius. Tuomet atsipeikėjau, ir nuostabi būtybė mano rankose pavirto paslaptinga, nepažįstama moterimi, kuri dalykiškai prakalbo apien karalystės nelaimes. Po poros valandų jau sėdėjome ant žirgo ir jojome į rūmus, ketindami susitikti su karaliumi.
    Rūmuose jau buvo susirinkę įvairiausių žmonių, ketinančių išgelbėti karalių, ir mes noriai laukėme eilėje sėdėdami vienas šalia kito salėje su vynu ir grojančiais dainiais, kur laukė visi kiti. Čia buvo keisčiausių žmonių iš tolimiausių kraštų su įdomiausiais papuošalais ir apsirengimais, žmonės kalbėjo sudėtingiausiomis kalbomis ir kėlė keista, neįpratsą, netgi kiek bauginantį triukšmą. Gerte gėriau rūmų gyvybę ir laukiančiųjų įvairovę, o širdyje vis dar jutau palaimingą ilgesį, veriantį širdį ir sielą. Jaučiausi laimingas.
    Vienas jaunuolis paprašė dainiaus pagroti giesmę apie sakalo akis, ir jos beklausant prieš akis išniro diena, kai sėdėdamas po medžioklės prie laužo už jo liepsnos išvydau kerinčias mergelės akis, nuo kurių negalėjau atitraukti žvilgsnio. Tuomet tariau sau- dėl jų galėčiau padaryti bet ką, ir ties tais žodžiais ugnis šoktelėjo savo šešėlius paversdama lekiančiais vilkais, o dangus sudrebėjo ir plykstelėjo žaibu. Tuomet viskas nurimo ir šventė tęsėsi, o aš, įkvėptas nežinomų dievų, ėmiau kalbėti žmonėms apie ilgesį, kurį turime numaldyti artėdami prie dievų. Aš įkvėpiau žmonėms tikėjimą savimi ir pasauliu, skelbiau grožį ir tvirtumą, - aš tikėjau, o jie tikėjo manimi. Po kiek laiko mano tikėjimas ėmė nykti, ir regėjimai liovėsi mane lankyti. Tai, be abejo, buvo klaida.
      Jaunuolis, sėdėjęs pačiame priekyje, buvo pašauktas pas karalių, ir visi per vieną vietą pasislinkome link durų. Dar nežinojau, ką pasakysiu karaliui, tačiau buvau tikras, jog sužinosiu, - jaučiau jėgų antplūdį ir tvirtą kaip niekad žinojimą, kad žinau, ką daryti. Jutau, jog ji taip pat manimi tiki.

IV. Nežymus tarnas

Šiandien mano karalius kaip niekad niūrus ir rūstus, - jau dvi taures sudaužė į sieną, o vieną sutrupino tiesiog rankose. Nebežinau, ką daryti, ir jaučiu didžiulę kaltę dėl karalystės nykimo. Turbūt niekas nepastebėtų, jeigu vieną dieną staiga pranykčiau, - tačiau nors ir koks nežymus bei nepastebimas rūmuose žmogus aš esu, mano nuodėmės be galo didelės. Tokios didelės, kad visa karalystė galėtų dėl jų pražūti.
    Lydėdamas didžiąją žynę ir jos keistąjį svečią koridoriais vis drąsinau save pasiryžti ir pasakyti jai visą tiesą, tačiau vos išsižiodavau didžiulė baimė sukaustydavo mano balsą ir negalėdavau ištarti nė žodžio. Kad ir kaip bijojau, jog galiu pražudyti karalystę, tačiau karaliaus įsiūčio ir žmonių paniekos bijojau dar labiau. Nedrįsau niekam pažiūrėti į akis, nors turbūt ir šiaip niekada nežiūrėdavau.
    Nerangiai įėjęs pro karaliaus duris paslydau ant palieto vyno ir pargriuvau, kurį laiką taip ir gulėdamas, nes nedrįsau atsikelti. Niekas nekreipė į mane dėmesio, ir keistasi svečias pabučiavo karaliui ranką, o šis širdingai jį apkabino, reikšdamas didžiulę pagarbą ir amžiną draugystę. Tik turbūt neilgai ta amžinybė truks, vėliau pridėjo, ir pabučiavo atvykėlį į abu skruostus, pasakodamas jam apie tai, kaip vaikystėje auklės prašydavo vėl ir vėl pasekti apie jį pasaką. Aš per tą laiką spėjau pakilti ir pašaukti tarnus išvalyti palietą vyną ir surinkti stiklus, - jau ketvirti. Bandžiau akimirkai užsimiršti, mėgaudamasis šiuo sudėties veiksmu, kurį labai vertinau, kadangi skaičiuoti mokėjau nedaug ir labai tai vertinau, tačiau niekaip nepavyko. Juk ne dėl pavogto kumpio ar sudaužytos vazos jaudinausi, o dėl viso savo gyvenimo. Net ne savo, o visų, - juk viskas, viskas, kas įmanoma, buvo pavojuje, ir didžiulis siaubas mane ėmė pagalvojus, kad už bausmę galiu tiesiog imti ir išnykti, ir niekada manęs nebebus. Niekada nebebus manęs, kuris vogdavo kumpius, eidavo per kiemą į arklides pasikalbėti su arkliais, - nebebus nieko, nė akimirkos, - viskas, kas buvo, išnyks lyg nebuvę.
    Puoliau ant kelių prieš karalių ir apkabinęs pėdas pakėliau veidą į nustebusias jo akis prašydamas mane išklausyti. Jaučiau už savęs stovint didžiąją žynę ir bijojau pasukti galvą į dešinę, kur stovėjo keistasis vyras, tačiau žvelgiau į staiga sušvelnėjusias tėviškas karaliaus akis ir  žodis po žodžio prisipažinau savo nuodėmes, tarpais atsiprašinėdamas, menkindamas save ir maldaudamas pasigailėjimo. Apsakiau jiems, kaip nenorėjau būti nepastebimu tarnu, kuris lyg nematoma vėlė klaidžioja rūmuose nerasdamas sau vietos, kaip kiekvieną rytą keldavausi slegiamas minties, kad vėl reikės vykdyti kitų nurodymus nežinant, ko aš pats norėčiau, ir kaip vieną dieną supratau, jog norėčiau būti karaliumi. Tardamas šiuos žodžius puoliau bučiuoti karaliaus kojas ir su ašaromis apsakiau, kaip tą lemtingą vakarą nuėjau pas seną raganą, kuri mano motinai pardavinėjo antpilus, kad gulint lovoje nejudinamos kojos nenutirptų, ir kraujas nenustotų jomis tekėti, ir atidavęs jai brangiausius savo daiktus pasakiau, jog nebenoriu būti nieku, - noriu būti karaliumi. Tuomet ragana man davė džiovintą keisto vaisiaus šaknį, kurią prisakė mėnuliui pakilus taip, kad atsispindėtų centriniame rūmų fontane lygiai per vidurį, pakasti po skulptūra, kur moteris laikė iškeltą į dangų kūdikį, ir aš viską padariau taip, kaip ji nurodė.
    Ties tais žodžiais durys prasidarė, ir karaliaus motina paklaikusiomis akimis įbėgusi į kambarį staiga neryžtingai sustojo. Visi sustingome iš netikėtumo, ir karalienė puolusi ant kelių tarė, jog tai ji kalta, kad karalystė griūva.
2004-05-01 20:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-01 21:45
va va va
Neblogai... Gal siek tiek per ilgas bet perskaicius visa visai linxma:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą