Užmiršta pienė

Užklupai merginą verkiant
Pienės žiede.
Ar kada pagalvojai, kad ji,
Galėtų būti ta pati aš,
Dabar ir amžinai pasiklydusi
Vienatvės slėny.
Gyvenanti iš tikėjimo
Ir vartanti maldaknygę su norais,
Burianti iš baltažiedžių gėlių,
“rasiu – nerasiu”.
Tikėjimas nyksta,
Randa kitas prasmes,
Su kuriom dingsta –
Palikdamas siluetą,
Brangiojo prisilietimą
Ir puokštę vasariškų gėlių
Iš kurių viena – pienė
“rasiu – nerasiu”.
Pienėm burti ateitį lengviau –
Žiedlapių daugiau
Ir šaltus pirštus viltimi puošia.