Užmario dvasia

Buvo kaimas...  Ir kaimo nėra.
Buvo kalba... Ir kalbos nėra.
Buvo dvasia...
Ji tvyro erdvėj...                           


*  *  *
Ar žinai, kuo kvepia mirę medžiai? –
Sakmėmis apie šventas girias,
Kaimu, smigusiu į smėlį skradžiai,
Su senąja Užmario dvasia…

Ar girdi, ką šnara marių bangos? –
Čia gyveno prūsai kitados...
Vėlės jų virš vėjapūtų  sklando –
Saugo dvasią prokalbės senos.

Parnidžio didysis smėlio kalnas
Atmena  pagoniškas Rasas,
Būdą tylų, dvasią tylią, maldą,
Nebūtin išėjusias raudas.

Kas yra žmogaus dvasia? Gerumas!
Kas yra giesmė? Tai – apžvalga
Sielos savo, dievo savo, kūno...
Štai kokia ji – Užmario dvasia.