Simfonija pievoje

Nupūsime nuo pienių rūbą, atimsim smuikus iš žiogų,
paklosim mūsų nebandytiems kūnams pakilimo taką.
Pakils kankorėžis atakon, nugrims jis inkaru, svaigiu draugu.
Žiogelių kapela nutils, klausys kaip Apolonas mūzą plaka.

Be smuiko rakto sukabinsime spynas šimtais stygų.
Harmoniją virpens mūs kūnai akimirkai bekrantei susipynę.
Mes pardavėm kažką, nupirkome save be pinigų,
apgirtome saldžiu, slaptai savam sode brandintu vynu.

Simfoniją sugrosime be dirigento, be žiūrovų ir natų.
Nebus plojimų, bet mes kartosime nesyk šią abėcėlę.
Be frako grosiu nuoga soliste. Po to gėlėtu chalatu,
pridengsiu pirmą kartą pievoj nuskabytą ramunėlę.