Sidabrinė kilpa

- Lyygiuot, raamiai, paskui mane įsiklausyt:
Šaltinio vandeny įmirkęs šlaitas kvepia laukinėmis mėtomis ir pavasariškai suvešėjusiu dilgėlynu. Šalimais palengva paskui save velkasi tėvukas Nemunas. Krapsi palaidi ievų žiedlapiai, orą atmiešdami nerūpestingumais.
Murksau ant samanotų rastų krūvos ir dėbsau į medžius anapus upės. Greitai jie sulapos ir miškas iš toli atrodys beveik nepermatomas. O šiandien šviežios žalumos apvalumai dar skaidrūs, et, šilumą įsileidžia. Galima sočiai prisižiūrėti į medžių vidų. Kaip planetariume, ir niekam nė ačiū.
Trakštelėjimas. Ne, ne mano sustingusių kaulų, svetimas. Vienas čia, kitas ten.
Kch? neprašytas mėto pėdas? Žvilgsniu šokinėju , baksnoju žemę aplinkui. Nieko apčiuopiamo, lyg tyčia.
Žiū!..! po kojomis sužvilga sidabriškai žalias išlinkimas. -žaltys-tys-gražuolis-lis-milžinas-nas- Kad jį kur žaltys! Rangosi tvirtomis kilpomis, net šakos lūžta. Nei galvos, nei uodegos, tik judantis takas žolėje. Kur galo pradžia?
Silpnas cypimas po lapais išduoda medžioklę. Ir pagundą saulėje užsisvajoti. Va- tai, išnyra pora galvų, viena pleištu įstrigusi kitoje. Varlė dar bando aušinti burną, apverkdama paskutinį savo šuolį aukščiau bambos, bet auditorija tyli.
Laikas susiprasti. Žmegteliu į šoną. Šeimininkas krūpteli ir vėl išdidžiai sustingsta dvigalviu profiliu. Atsiprašau, jei būsiu įlenkusi tamstai pavėsinės stogą.
- Laisvai..