Lieptai

Nuo stogo krenta
Viltingos laiko rūdys,
Gal jį palikę
Kada paliks ir mus,
O jau likimas
Gyvenimą paliudys,
Mums besiblaškant
Po laikmečio teismus.

Į gūdžią naktį,
Girgždenant laiko svirčiai,
Išliejam laimės
Ir prakaito lašus
Ir tik tada,
Kada pakvimpa viržiai,
Sugrįžtam rinkti
Nektarą į namus.

Kada į skardį suskyla
Mūsų lieptai
Prieš Dievo valią
Taip sunkiai suręsti,
Nebeišeina nei
Šaukt, nei atsiliepti –
Mes rojaus vaisiai
Po vieną nudrėksti.

Kada jau skyrium
Pavargę pėdos klaidžios
Po drėgną pievą,
Kurios jau neturiu.
Į tamsią girią
Nunešę savo laiškus,
Sukursim laužą
Svaiginusių minčių.