Konteinerių rojus

Ugnies gyvybė sentimentaliai susiliejo su jūra ir naktis pagimdė dar vieną vaiką. Kai religija virsta menu ir grožiu, tik juo, tada persikaręs pakaruoklis linguoja pagal vėją. Jis žino. Užsižiebusi gyvybė, tai mažas trupinėlis molio [grožio neprotingo], kurį reiks formuoti pagal gyvenimo abėcelę ar [ne]svarbių žingsnių trupėjimą. Kai užpliumpsėjusieji girioje pasiklysta, iš nemigos beprotiškumo svysteli tave iš šono. Prilimpi kur nors prie beržo seno. Lyg pakaruoklis susenęs, ir lyg nuvytęs. Jis žino. Biblijos lapai perskelti lopšinių žaidžia tipo
labaisvarbųnepasakiškaisunkų gyvenimą. Nu ir pasikark.
Vyksta viduje sprogimas ir tūkstančiai veržliarakčių ir metalinių plokščių subyra į atskiras daleles. Lyg išnykusi branduolinė jėga. Chaosas. Chaosas viduje, chaosas žemėje. Iš visų chaotiškų smulkmenų galima pagaminti viską. Juk ir mes patys išsiridenome iš dulkės. Vis tie metaliniai kontūrai ir eilinio sprogimo ištiškę lyg balos šokčiojo pagal lambadą kraipydami savo kvailas sinchroniškas vėduokles. Ir tada susiklijuoja į vieną mechanišką mechanizmą. Juk tai ne mechanizmas. [Žinai, žinai]. Tai tik grožis. Nenaudingo karnavalo išmata. O karnavalai savo spalvotomis, "tipomadingomis" akytėmis
vilioja Indiškų Kaukių šešėlius, kurie slankioja sielos gelmėse, ten kur nėra mechaniškų mechanizmų. Ten šiuo metu, juk žinai, stovi žalios sofkutės. Ten kartais kas nors prisėda, bet va paskui dingsta. Sako, kad laikas bėga,
ir kelioliką keliasdešimtųjų minučių per daug skirti rytietiškams pasisedėjimams tyloje tarp mano skudurų ir šiukšlių. Kadaise senos bobos susiraičiusiomis kojomis ir kaldra apjuostomis nugaromis pralėkdavo ir surinkdavo šiukšles. Bet jos bijo dabar manęs ir mano žalių sofkučių. Todėl šiukšlės smirdančiomis pašonėmis kaupiasi.
Žinau, žinau tas žmonių keistas apgaulystes ir beprasmybes. [Žinai, žinai]. Orchidėjos jūs esat.
Orchidėja - skamba beprotiškai gražiai. Kiekvienas vardas slepia savyje mažyte paslaptingumo ir asmenybės gyslelę. Kartais raukšlę, ar paniekos šiukšles. Neatiduok savo rytojaus žavesio, paskirdamas jį tarti vien tik
mylimojo vardą. Po perkūnėliais, čia visur tiek šiukšlių, ir visur tiek gyvybės. Ech, jūs esat mielos orchidėjos.
Ir vėl tie karnavalai. Matei tą viesulą, praskridusį pro žmonių minią, karnavališkai nusiteikusią? Suklusk, nes ten kur kelią skina viesulai, ten kaklais susikibę netikėtumai išvysto kelioliką, keliasdešimt šikštybių.
Tas šikštybes mes perteikiame vienas kitam, nepastebėdami. Visi mes maži veidrodėliai gaudantys saulės zuikius, kurie visai nenorėtų klaidžioti po mūsų sielos menes. Jie tik ramybės nori. Ir to girto alsavimo. Žinot... Svyruoja orchidėjos. Ooo tarp svyruojančių gėlių gulime mes, kartais gulime. Gaudome išminties kales, ir manome esantys hyper išmintingi. O. Mums dar ilgai svyruot reikės bent iki smulkiųjų šakelių, silpnumo kelialapių į saują lelijų aliejaus.
Nekreipkit dėmesio, į mano sproginėjimus. Minčių ir šiukšlių perteklius nori uždegti nesantaiką. Konteinerių rojus. Mano mažytis rojus, kuriame pasiklydusios kibirkštys, elektros proveržiais per pavasario stiklą grasina išdeginti tą girią, kurioje auga orchidėjos. Nepykit, jei panagiais nutykš kelios kibirkštys.
O aš lyg ta nusilpus kibikštis sėdžiu dabar prie skrynios senos, gaudau gyvatiškus šešėlius ir išminties kales, žaidžiančias tarp jūsų žodžių ir pirštų. Godumas ir piktybė jau bepradėjo graužti mano konteinerius, vienintelius kol kas energijos išteklius. Bet staiga pasidariau lyg taurė, kutenama pilamos laimės, nes pamačiau tik ką
žalios sofkutės gelmėse augant orchidėją.