Svetimi 5d.

Išgėrus po tris bokalus alaus, Taikas užsirūkė ir šelmiškai šyptelėjęs, tarė:
  - Tu turbūt norėjai paaiškinimo?
  - Ką?.. A... Taip. – sugrįžau iš malonios apsvaigimo būsenos, ir prisiverčiau susikaupti.
  - Na tai klausyk. Nors prižadu, kad bus daug ko nesuprantamo. Bet mes juk viską įveiksim ar ne? – Taikas pasitaisė violetinę peteliškę.
  - Na nieko neprižadu. – lėtai ištariau. – Bet jei bus alaus, aš kaip nors susitvarkysiu.
  - Na tai klausyk. – Taikas siurbtelėjo alaus ir pradėjo pasakojimą. – Pirma, manau, tau reikia sužinoti kaip viskas prasidėjo. Tai va. Jūs turbūt jau žinot, kad Saulės sistema yra tik maža visatos dalelė. O, kad joje esate nevieni, irgi numanote? Ir esate visiškai teisūs. Nepradėsiu pasakoti apie saviškius ar apie mūsų technikos laimėjimus. Tai užimtų per daug mūsų laiko. Paminėsiu tik tiek, kad visą galaktika pavaldi Magnatams. Turbūt žinai ką tai reiškia? Linksi galvą. Vadinasi suvoki, jog tai labai turtingos asmenybės. Na, o kai turto tiek, jog gali nusipirkti ištisas galaktikas... – Taikas nutilo, jog atsigertų alaus, ir aš įterpiau savo trigrašį:
  - O tie kiti... Jūs visi ten atrodot kaip aš?
  - Nee... – Taikas papurtė galvą. – Mes ten atrodom įvairiai. Tik dalis visatos gyventojų atrodo kaip tu. Tame tarpe ir aš. Na, bet tai nesvarbu. Keliaujam toliau. Magnatai tokie turtingi, kad nebežino kur dėtis iš nuobodulio. Ir jie kreipėsi į mane prašydami pagalbos. Beje aš tinkamai neprisistačiau. – Taikas sunkiai atsistojo ir lengvai nusilenkė. – Jūsų paslaugoms. Aš geriausias bredtas visatoje. – Taikas atsisėdo ir norėjo tęsti pasakojimą toliau, bet pamatęs mano suglumusį veidą, paaiškino:
  - Bredtas – linksmintojas. Pramogų organizatorius, kaip sako pas jus. Tai va. Kur aš baigiau? Aha. Magnatai kreipėsi į mane, kad aš sugalvočiau kaip jiems išvaikyti nuobodulį. Aš, privalau pasakyti, jog  turiu daug įvairiausių planetų, kuriose vyksta karai, lenktynės, kovos ir kitos pramogos už pinigus. Tačiau nė viena pramoga, iš mano pasiūlytųjų, magnatams netiko. Tad aš privalėjau sugalvoti naują pramogą. Prisiminiau, jog man priklauso kažkada atrasta, negyvenama Saulės sistema. Nukeliavau iki jos tikėdamasis, kad ką nors pavyks sugalvoti. Ir įsivaizduok mano nustebimą, kai aš sužinojau, jog vienoje iš planetų, siųstuvai aptiko kažkokias gyvybės formas. Nuvykus man pačiam į tą planetą, aš išvydau gaujas laukinių gyvūnų. Stebint jų elgesį, man kilo viena mintis. Aš nutariau atidaryti totalizatorių. Tačiau greitai šie laukiniai gyvūnai magnatams atsibodo. Jie ėmė reikalauti ko nors protingesnio, kad nebūtų galima nuspėti elgesio. Tada šioje planetoje apgyvendinau pusę milijono kalinių, nuteistų myriop. Kadangi magnatai buvo visatos valdovai, tad jokių problemų neiškilo, ir perplaunant kaliniams atmintį. Įdiegiau jiems primityvų “homo habilis” protą ir paleidau į jūsų planetą. O tada ir prasidėjo tikrosios lažybos. Juk kuo toliau tuo labiau kaliniai tobulėjo. Kol pagaliau pasiekė primityvų “homo sapiens”. Tačiau atvirkščiai, nei aš buvau sumanęs, jūs tobulėjote toliau. Ir kuo labiau protingėjote, tuo intensyviau vyko lažybos. Lažinamasi buvo dėl visko: dėl tautų likimų, dėl civilizacijų klestėjimo, ar net dėl atskiro žmogaus gyvenimo. Tarp magnatų virė aistros. Pagaliau jie rado kur prasiblaškyti. Jų malonumui, aš įrengiau net tiesioginį Žemės transliavimą. Tu kaip galvoji, iš kur atsirado mėnulis? Nežinai? Čia gi mano, galima sakyti kamera, pastoviai filmuojanti jus. Tie krateriai juk neveltui ten yra. Na, o paakinti lažybų aistros, magnatai griebėsi nesąžiningų būdų, kad galėtų laimėti vienas ar kitas lažybas. Kaip galvoji kas nužudė Cezarį? Magnatų Statytinis. Kas buvo Hitleris ar Stalinas? Statytiniai. Aš per vėlai susigriebiau šiuo klausimu. O kai pasiruošiau veikti,  Žemė jau buvo pilna įvairiausių magnatų statytinių. Jie kaip ir pirmi šios Žemės gyventojai yra kaliniai su perplautomis smegenimis. Negalėdamas atskirti jų nuo tikrųjų gyventojų, aš į Žemę tuo pačiu būdu perkėliau tūkstančius lažybų kontrolierių. Taigi šiuo metu svarstyklės svyruoja lyg ir per vidurį. Na lygtais ir viskas. – Taikas vienu gurkšniu pabaigė bokalą ir užsirūkė.
Aš buvau toks priblokštas, kad sėdėjau tarsi būčiau sustingęs į ledą. Bet geras gurkšnis alaus privertė mano smegenis įvertinti viską ką aš išgirdau. Lėtai pakėliau akis į Taiką. Jis rūkė, o jo šelmiškas žvilgsnis klajojo po kavinės lubas.
  - O kodėl tu man visą šitą pasakoji? – sutrikęs paklausiau.
  - Laukiau šio klausimo. - Taikas ironiškai šyptelėjo. – Pasakoju tau todėl, kad tu man patinki. Tu turi dalelę to, ko turiu ir aš.
  - Pavyzdžiui aistra alui? – ironiškai paklausiau.
  - Manau, kad taip. Žinai, mes visatoje, galime gyventi labai ilgai. Vien pavyzdžiui aš gyvenu jau.... Na maždaug penkis milijardus metų. Tau atrodo daug? Man irgi. – Taikas šyptelėjo ir atsigėrė alaus.
  - Tu neatsakei į klausimą. – tyliai ištariau.
  - Atsakiau. Tu lygiai toks, koks aš buvau jaunystėje. Tu tiesiog atspindi mane. – Taikas liūdnai pažvelgė man į veidą. – Be to aš niekada neturėjau artimųjų. Tad kai pamačiau tave tame bute, kur buvai įkištas vieno iš magnatų nurodymu, aš pajutau, jog turiu kažko imtis. Beje jie buvo susilažinę iš tavo gyvybės. Jei ne mano kontrolieriai, tave seniausiai būtų užlenkę. Tada aš pagalvojau, juk tu tas asmuo kurio man taip reikia. Tu tiesiog mano atspindys.
  - Jo... – siurbtelėjau alaus. – Tu nori pasakyti, jog išgelbėjai mane nuo mirties? Kokiu tikslu?
  - Noriu, kad paveldėtum mano pramogų karalystę. – Taikas prisimerkė ir pažvelgė man į akis...
                                            EPILOGAS
Tada mes gėrėm dar ilgai. Ir nors aš ne viską iš to susitikimo prisimenu, bet gerai prisimenu, jog aš nesutikau su jo pasiūlymu. Pasakiau, kad jau esu per senas ką nors keisti savo gyvenime. Taikas kvatojo kokias dešimt minučių. Jis liepė man nepudrinti smegenų ir pareiškė, jog man dar tik trisdešimt, ir visas gyvenimas dar prieš akis. Jis papasakojo dar daug įvairiausių dalykų apie savo ir visatos gyventojų gyvenimą. Pažadėjo man turtingą ir nepriklausomą gyvenimą. Bet aš vis tiek atsisakiau. Niekada nesižavėjau kosmosu... Prieš išeidamas paprašiau Taiko tik kelių dalykų, kuriuos jis su malonumu žadėjo išpildyti. Taigi dabar aš galiu važinėti į darbą, ir namo naujutėlaičiu ševroletu, kuriame yra oda dengtos sėdynės. Dar paprašiau, kad uždraustų lažybas susijusias su manimi, nes kaip jau sakiau aš per senas tokiems žaidimams. Ir paprašiau dar vieno dalyko, kurį Taikas turbūt išpildė su didžiausiu malonumu. Nuo šiol mano virtuvėje stovi šaldytuvas, su niekada nesibaigiančia alaus atsarga. 
                                                END