vakarėjant (kai sutrupa diena)...

vakaras užlieja palaiminga šiluma,
kaip meile – jaudinančia vaniline migla,
kvapų, gaivumo sinteze,
rūke nuskęsta pavargusios dienos likučiai…
ramiai, be nuoskaudos
užleidžia vakaro harmonijai
oranžinį, bet temstantį po truputėlį, dangų…
nudyla tamsoje mėnulis,
ir sergsti sapną tavo iki auštant…
kol įsilieja į baltai
dar apsiblaususį, daug žadantį
rytinį dangų…