Posmadienis I

Vieną rudens dieną nusprendė Knysliukas pradėti rašyti Eilėraščius. Bet lauke švietė kaitri saulė, tad visų pirma jis nusprendė savo mintimi pasidalinti su Kūlverstuku. Kūlverstukas gyveno anapus miško, tad Knysliukas išsiruosė į ilgą kelionę.
..."Šiandien bus Posmadienis", - pirmiausiai užsižymejo lapelyje virš lovos ir džiugiai apkabino save rankomis.
"Norėčiau kaip nors pasipuošti", - svarstė būsimasis poetas, žiūrėdamas pro savo žalios kepurėlės skylutę į Sujauktą Vaizdelį spintoje. "Bet kad tie drabužiai tokie sunkūs, plyšinėja nuo mano stiprumo. O kojos kartais susimaišo kelnėse", - ėmė dūsauti susirupinęs Knysliukas, kol per giliai įtraukė oro ir netyčia švilptelėjo. Nustėro nežinodamas, kaip dabar tą Švilpesį reikės iš savęs ištraukti.
"O gal nuneščiau Kūlverstukui dovanų švilpiantį pasisveikinimą?" - vis dar nekvėpavo Knislius.
Pf..f... subliuško jo pilvas, nesulaukęs leidimo. "Geriau išsiųsiu Kūlverstukui laišką", - staiga sugalvojo besvarstydamas. "Bet kad negaliu būti tikras ar suspės pagauti", - dvejojo nusiminęs toliau.
Knysliukas žinojo, kad jo draugas labiausiai mėgsta Šalaburbulus, tik neįsivaizdavo, kas tai yra. "Pasinaudosiu Svečio Teisėmis ir pats pasiklausiu", - suniurnėjo Posmadienio gyventojas, nejučiomis ištrepsėjęs taku link miško ieškoti prarastos Kūrybinės Nuotaikos.
Nosis sviro žemyn, nerasdama Paguodos, kol užkliuvo už šakos ir Knysliukas nusirito po krūmu.
- Nemėtyk savo ašarų, - pasigirdo spygus Balsiukas. - Nei čia Skonis, nei Maistas, kad rankiočiau.
Knysliukas stryktelėjo išsigandęs, kad galėjo Kažką sumindžioti besvajodamas.
- Manęs neįmanoma nepastebėti, - iš po paparčio lapo iškišo porą surauktų antakių skruzdėliukas Nofė.
- Ką tu ten veiki? - pasilenkė pažiūrėti Knysliukas.
- Aš veikiu savo Dalyką, o tu žaisk savo,- atšove pasipiktinęs mažylis ir vėl pasislėpė.
- Ačiū, kad Kitą Kartą neužgriūsi, - dar pridūrė nebe taip piktai.
Knysliukas jautėsi kaltas ir norėjo ištaisyti Padėtį.
- Kuo galėčiau pa-dėti? - pratarė poetas, rausdamasis kišenėje.
- Gal nori žirnelių? - pagaliau pasiūlė Knysliukas, užčiuopęs kazką apvalaus.
- Atstok, aš šiandien mankštinuosi, - atsakė paparčio lapo Balsas. - Jei tik moki atStoti.
- O gal reikia pieštuko, - nerimo Knislius, atmintyje ieškodamas širdziai mielų daikčiukų.
Nesulaukęs jokio Atsako Knysliukas pasišaukė pamestą Filosofinę Mintį ir nuėjo toliau.

Saulutė tik viena Menulį visą mato,
O mano akys dvi tik šapų prisikrato.

- ieškojo Eileraščio pradžios Posmadienio dalyvis.