Svetimi 4d.

Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau prabudęs nepajutau jokio galvos skausmo. Akimirkai sunerimau (aš retai pabusdavau “šviežia” galva), tačiau pastebėjęs lašelinę, prijungtą prie mano rankos nurimau. Trumpam. O iš kur ji čia atsirado? Baigęs knebinėtis su kateteriu, jį ištraukiau ir nusviedžiau ant grindų. Po to apsidairiau. Kambarys labai priminė ligoninės palatą. Eilėmis sustatytos keturios lovos, kreida dažytos sienos ir lubos, o be to, kaip pastebėjau tik dabar, aš vilkėjau nuskalbtą pižamą. Mechaniniu judesiu patapšnojau per kišenes, tikėdamasis ten rasti cigarečių. Bergždžias reikalas. Jos buvo tuščios. Lėtai atsikėliau iš lovos ir priėjau prie lango. Ir jei patalpa niekuo nesiskyrė nuo įprastų palatų, tai peizažas už lango, tikrai buvo nestandartinis. Tiksliau sakant, pasijutau lyg būčiau patekęs į narkomano sapną: už lango plytėjo laukymė. Nieko neįprasto, jei neskaičiuosime ryškiai žydros spalvos žolės, po ją šokinėjančių rožinių triušių, bei žalio ežero. Na, o visumą puikiai papildė dvi saulės, ir krūva orandžinių debesų.
  - Mhu... – skeptiškai numykiau. Aš jau nebesistebėjau. Pastarųjų dienų įvykiai taip susiplakė vienas į kitą, kad pasidariau tiesiog aptiškas. O dar alaus trūkumas...  - Ach.
Lėtai atsiguliau į lovą ir vėl įsibedžiau kateterį į veną. Ir tada pro duris įžengė jis (aš buvau tokioje būsenoje, kad nebūčiau nustebęs net jei į mano palatą būtų įsiveržęs milžiniškas rožinis triušis, tačiau įėjus jam tikrai susidomėjau). Tai buvo vyriškis. Toks standartinis: nei storas, nei plonas, nei aukštas, nei žemas. Būtų paprasčiausias žmogus, tačiau iškart pajutau, kad taip nėra. Ir vilkėjo jis keistą raudonais – juodais langeliais išmargintą kostiumą. Tačiau didžiausią įspūdį darė milžiniška violetinė peteliškė, parišta vietoj kaklaraiščio. Vyriškiui nusiėmus juodą skrybėlę, pamačiau jo veidą. Jame žibėjo šelmiškos akys, bei ironiška šypsena. Na, o paskutiniu akcentu tapo smaili pašiaušta barzda.
  - Na ir kaip sveikata? – pasiteiravo keistuolis – Beje mano vardas Taikas.
  - O rožinio triušio nebus? – paklausiau apatiškai.
  - Va dėl to tu man ir patinki. – draugiškai į petį sudavė Taikas. – Bet kelkis ir keliaujam, o gal tu nori visą dieną prasivartyti lovoje?
  - Hemghr – kažką sumykiau ir vėl išlupęs kateterį iš venos, lėtai atsikėliau.
  - Tu kažkoks be nuotaikos šiandien. – šyptelėjo Taikas. – Gal Alaus?
Man pasirodė, jog kambarys iškart nušvito kitomis spalvomis. Mano smegenys pamažu ėmė atsigauti. ”Šaltas geltonas alus su puta, bėgančia per aprasojusio bokalo kraštą, o tu čiumpi jį, ir geri geri geri... “
  - Kur? – sušukau. – Kur alus?
  - Va čia kita kalba. – Taikas išsiėmė dvi cigaretes, ir vieną padavęs man, pats užsirūkė. Palaukė kol aš įtrauksiu pirmą dūmą, ir tarė:
  - Na keliaujam.
Godžiai traukdamas dūmą po dūmo, aš klusniai nusekiau paskui jį. Mes ėjome pilkais koridoriais. Kartkartėmis šen bei ten šmėkšteldavo koks šešėlis, tačiau aš taip ir nepastabėjau kas ten bėgioja.
  - Na štai ir atėjome. – Taikas sustojo prie nutriušusių durų, virš kurių švietė neoninė iškaba: Baras.
Aš nedrąsiai stumtelėjau duris, ir įžengiau į vidų. Bet.... Čia gi ta pati kavinė, kurioje šįryt gėriau alaus. Nustebęs pažvelgiau į savo palydovą.
  - Eime alaus. O tada ir paaiškinsiu viską...