Dvi dalys vieno

Kai pučia vėjas, galiu jausti tavo kvėpavimą atneštą iš toli. Kažkur, už miškų ir ežerų esi tu, turintis mano nerūpestingą šypseną, mano akių spindėjimą. Mes vienodi, mes - dvi dalys vieno. Abu neberandame savo kelio, abu pilni tuščių vilčių, abu laimingi, bet pamiršę ką reiškia svajonių išsipildymas. Žengiame per gyvenimą su neaiškiais tikslais, žaisdami kitų jausmais. Tu ten, o aš čia. Išskirti kitų ambicijų ir neapykantos, bailiai žvilgčiojantys vienas į kitą, slapta gaudantys vienas kito įkvėpimą. Mums abiems sunku, nes mūsų sielos artimos. Mes tikime vienas kitu, net kai kiti netiki. Niekas mūsų nepažysta, nesupranta ir nejaučia taip, kaip mes vienas kitą. Tu manęs niekada neįskaudinsi. Aš tai žinau, kaip ir tu. Mūsų paslaptys... Mes be žodžių žinom, kad jos liks nepasakytos. Kartais drebu slegiama nežinios ir blogos nuojautos. Kaip norėtųsi išgirsti tavo balsą ir toliau ramiai gyventi. Man užtektų žinoti, kad kažkur šiame pasaulyje tu esi. Kai tavęs nebebus, šis pasaulis bus nebe mano. Aš čia būsiu svetima, o baisiausia - visiškai viena, apsupta žmonių, kurie niekada man netaps artimais..