Gal išpažintis (nors gal ir ne)

Į konteinerį išmesiu...
Betgi aš neturiu ko išmest.
Esu tuščia. Nei purvo, nei grožio.
Čia bus ne eilėraštis.
Bandžiau lakuoti juodai nagus. Tada jie atsiskyrė nuo mano ego, nors ego troško prisiderinti.
Vis dar vykdau siųstuvų profilaktiką. Namie nėra nieko.
Neįvardinamas bjaurus jausmelis (galėčiau jį palyginti su šlapiu pūnančiu svetimkūniu) neatkratomas. Vaistus vartoti pasitarus su gydytoju ar vaistininku.
Aš neturiu pinigų.
Bingo. Išsianalizavau ir subjektyvioji diagnozė yra neturėjimas. Diagnozė suponuoja gydymosi metodus.
Metodas: įsigijimas.
Karais mėgstu machinacijas ir nedarančius garbės darbelius.
Taip, įsivaizduokite milžinišką purviną šiukšlių konteinerį... O dabar...
Išmesčiau baimę. Reikia operacijos. Amputacijos. Psichoanalizė čia gal ir galėtų pagelbėti.
Bet aš neturiu pinigų specialistams.
„Nebenoriu gyventi“, - pasakė ji ir įsmeigė skausmingą žvilgsnį į monitorių. Kolonėlės abipus monitoriaus grojo Malice Mizer „Le Ciel“. Beje, ji ketino panaudoti taisyklingą žodį „vaizduoklis“, tačiau instaliuotoji autocorrect ar kaip ten ji vadinasi taisymo sistema po tuo žodžiu pavingiavo raudonai. Ji nebuvo nei disciplinuota, nei raudonos spalvos nemėgėja, tačiau kažkas (galbūt Apvaizda) privertė ją nuspausti fatališkąjį DELETE.
DELETE.
Kompiuteryje yra antras klavišas, kuris sumenkina DELETE didybę: undo. Vos ne undinė.
Holivudas turi daug ką bendro su kompiuteriais. O štai gyvenime nesama nei undinių, nei undo. Todėl gyvenime DELETE yra galingas principas.
Jeigu dėl ko gailiuosi, tai dėl milijonų dalykų.
Kad nesimokiau groti ir dainuoti. Ir dėl kitko.
Ji atsiduso: „Ak, kiek laiko aš praradau... Kiek durų sau uždariau... Juk aš buvau tokia talentinga... Tokia unikali... Galima sakyti, kad pati pasilaidojau... “. Ji taip susigraudino, kad nebeišturėjo ir apsižliumbė. Prieš tai, be abejo, nusisuko nuo veidrodžio, kad nepamatytų savo susitraukusios ir susiglamžiusios fizionomijos.
Kiekvieną rytą nusipiešiu savo veidą ir einu kautis už būtį (ai, ai, kaip giriuosi: iš tiesų tik plaukti milžiniška pridvisusia būties upe). Kai kuriais vakarais, nusivaliusi veidą, leidžiu sau (arba priverčiu save) suskystėti ir fantazuoti apie nebūtį. Kol nelankiau baseino, galėdavau sau leisti net truputį nusileisti kraują. Turiu pripažinti, kad Viduramžių medikai iš dalies buvo teisūs: tai apvalo. Suprantama, turiu paaiškinti, kad reikia turėti pakankamai primityvią dvasią ir padaryti pakankamai negilius pjūvius. Be to, pjūvius reikia daryti pakankamai švariu įrankiu. Antraip rezultatas išeis ne toks, kokio norėta. O nesant pirmosios sąlygos, bandymui apskritai nesusidarys palankios sąlygos.
O dabar žiūriu, kad puslapis jau baigiasi ir žinau, kad reikia baigti, nes privalau eiti miegoti, o šito brudo vis viena niekas neskaitys (o kuo kompiuteriui nepatinka žodis „brudas“? Kodėl jis man brauko mano mylimą žodį? Gimtąjį žodį? Niekšas...)... Taigi mąstau apie epilogą.
Et, gerbiamieji... Nežinau, kokiu tikslu parašiau aukščiau esantįjį tekstą ir kokiu tikslu šį tekstą įbrukau į mano didžiai gerbiamą svetainę (hmm, „svetainė“ skamba taip, tarsi čia kas duotų pavalgyti). Tad panaudokite lemtingąjį klavišą. Nes čia nėra nei pakankamai gyvybingo ir inteligentiško subjekto, nei pakankamai tyro jausmo, nei apskritai kokios nors prasmės. Ačiū už dėmesį.
Šioks toks pasiaiškinimas:
[Aš norėčiau būti nihiliste, bet nesu. Atleiskite. Mano mintys netyros, o kūryba laužta iš tautos dalies miško. Bet aš atkakliai siekiu savo tikslo. Skandinu sielą juodybėje. Mėgaujuosi neturėjimu. Pagaliau noriu turėti savo kodeksą. Savo tašką. ]
Dabar įsijauskite į savo kvėpavimą... Įsivaizduokite milžinišką šiukšlių konteinerį... O dabar išsirinkite, ką išmesite... Atplėškite... Jūs turite suvokti šio akto svarbą... Apsvarstykite... Apžiūrėkite tą dalyką... O dabar meskite!
[no undo detected]