Kodėl nepavadinau savo knygos "Anastazija"?

(Trumpas įžanginis žodis: šis kūrinėlis yra seniau mano pasakotos istorijos IX dalis, atsiprašau, kad neskaičiusiems viso kūrinio ši dalis pasirodys visiškas absurdas, o skaičiusių atsiprašau, kad visišką nesąmonę buvau parašiusi senojoje IX dalyje, “ Važinėju namo keturioliktu“, ir Jūs dėl to gaišote savo brangų laiką. Bandysiu taisyti savo klaidą, bet jei siužetas per daug nukrypo, vėl atsiprašau. Kažko „ Trumpas įžanginis žodis“ išsiplėtė.) 

    Namo grįžau nei vėlai, nei anksti, po trijų parų, būtų vėlai, jei tai nebūtų savaitgalis ir mažai, jei dar nors kas būtų likę piniginėj, kadangi po savaitgalio ir piniginė jau tuščia, tai grįžau pačiu laiku. Aišku, labiausiai buvo gaila pinigų išleistų klubuose, kaip geriau pagalvojus, man turėjo ir nuolaidą padaryt, juk muzikos klausytis galėjau tik per kaulus. Viskas, pavargau girdėt tik priebalses, pavargau balses spėlioti iš žiopčiojimų ir pavargau bendrauti tik “esamesais”, jei tuoj pat neatkursiu, nespėsiu išnaudot šio mėnesio nemokamų pokalbio minučių, o tai jau realūs ir ne juokingi nuostoliai. Štai tokia pavargusi patrypčioju vidury kambario ir autoritetingai pastebiu, kad vien dėl nuovargio klausa neatsiranda. Pasižiūriu į ausis veidrodyje ir pradedu su jomis kalbėtis, gal susitarsiu, iš pradžių ramiai, kol gerklė nebeišnešė, o joms nė motais, maldavimų ir įsakymų jos negirdi, o ašarų regėt neregėjusios, jei ir pamatyt, nesuprastų, kas čia do daikts.
    Ne retai žmogaus gyvenime ateina minutė, kai turi sulaužyti duotus pažadus, paminti ankstesnes vertybes, bet baisiausia, kai turi sulaužyti sau duotą pažadą, taigi, prie to paties gyvenimas privedė ir mane, bet taip žiauriai, jog net suabejojau savo egzistencijos pilnatve, faktas tas, kad nepadėjus vaistams man teks dar sykį apsilankyti žavesio salone pas ponią Anastaziją.
    ---
    Ji berods jau baigė darbą ir ruošėsi išeiti, kai pamačiusi mane tarpduryje išsišiepė ir ėmė kažką tarškėti, aš jai maloniai, kaip moku, nusišypsojau ir ištiesiau ranką, kurioje bolavo raštelis, Anastazija, jei tai tikras jos vardas, pasimetusi sušnairavo į raštelį, man į akis ir į miegančio katino užpakalį, tada paėmė raštelį (gal jai ramiau, kad šis neprofesionalumo akibrokštas liks nepastebėtas katino, tikėkimės jis užpakaly niekada nemiegančios akies neturi). Raštelio turinys buvo gana paprastas:
    „ Gerb. Būrėja Anastazija, štai ir vėl išaušo diena, kai man prireikė Jūsų pagalbos. Man praradusiai visas viltis beliko pasitikėti tik Jūsų neišsemiamomis galiomis ir tikėtis, kad ir šįsyk manęs neatstumsite ir pagelbėsite juodos nevilties apgulty.
    Aš apkurtau (pastaba: apkurtau ne visiškai, tik ant priebalsių).

                                                            Pasirašo ir iš anksto dėkoja Jūsų galių nuolanki     
                                                            gerbėja įteikusi Jums šį laišką. “
    Perskaičiusi laišką Anastazija nusiėmė savo aprėdus, pilnu užuojautos veidu (kurio vaidyba man atsieis dvidešimt litų) ir rankos mostu parodė man vietą sėstis ir pati atsisėdusi ėmė kažką rašyti. Iš pradžių lyg ir negalėjo apsispręsti, kuria ranka patogiau, dešine ar kaire, tikriausiai seniai berašė, pasimuisčius nutarė spausdinti, beje „Tildė“ dar ir klaidas ištaisys. Pačiam rašymo įkarštį sustojo, viską ištrynė ir ėmė rašyti iš naujo, kiek supratau, buvo pradėjusi rašyti tik balses, priebalses galvojo pasakysianti, bet tada visi „žodžiai“ buvo pažymimi kaip klaidos ir pasimetė žmogus, kaip besužinot, kur reikia nosinės, o kur nė nosinė nebepadės. 
    Galiausiai turėjau garbės išvysti tokius žodžius: „ Mano mieloji, aš tavęs niekada neužmiršau ir tavo prašymas ir nepasitikėjimas, lyg aš galėčiau suabejoti padėti tau ar ne, turiu pasakyti, mane žeidžia ir žemina, aš esu tavo nuolankus tarnas, visada atsidavęs, kai tik tau reikalinga mano pagalba. Šiuo metu mane užvaldęs džiaugsmas ir liūdesys drasko mano sielą perpus, - aš laiminga, kad tau be jokių komplikacijų išnyko spuogas ir tuo pat metu draugėje su tavimi gedžiu tavo klausos. Viliuosi, kad mūsų bendro darbo ir sielų santarvėje pastaroji neganda bus taip pat nesunkiai įveikta kaip ir spuogas ar Niujorko dvyniai. Anastazija  “.
    Perskaičius laišką supratau tris dalykus: ji man padės; man tai kainuos daugiau, nei visa būčiau nusėta spuogais; ir kad laišką reikia kuo greičiau ištrinti, nes su tais Niujorko dvyniais koks pašalietis gali padaryti labai įdomių interpretacijų. Ir dar vienas dalykas, kuris, lyg ir Anastazijos pamėtėtas jos pačios nenaudai, akimirkai užvaldė mano mintis, - ar tik “neklausa” nebus spuogo gydymo komplikacijų pasekmė, bet su davimais į teismus dar palauksiu, labai jų nemėgstu.
    Ištiesiau Anastazijai penkis, žodžiu, sutarta. Greitai iš ekrano į mane kreipėsi tokios raidės: „Šiandien mes jau užsidarome, tad keliauk namo, gerai pailsėk, o aš pabandysiu pataisyti tau kokių tepinėlių, tirpiklėlių, eleksyrų ir suktinių. “
    Kaip dažniausiai čia nutinka, aš vėl nebedrįsdama stebėtis išėjau.
    Naktį  sapnavau, kad...
    Atleisk, šiandienai jau per daug nuotykių, sapnas – ilga istorija, apie tai, kaip...


(Tęsinys bus po sapnų.
P. S. Šiandien ruošiuos sapnuoti.)