Migla

Tirštų dūmų pritvindė mano venas rūkas,
Kvėpuot kartumą bjaurų malonu
Ir kaip maniakui lėtai žudyt artumą
Tarp gyvasties šios žemės, ir gėlių.
Ir savo artimo vaišinimas mirtim
Be atlygio, bet su ugnim
Ir elegantišku paslaugumu
Sulaukia dėkingumo, už galimybę
Atsidust kaskart sunkiau ir pasiklysti.