Mėnulio pilnatis į protą puola
o mano atminty begarsis Matininkas
kvadratais sulanguoja mano atmintį
ir kampuose įbubina po kuolą—
aš jau neprieštarauju jam –
tegul matuoja!
Languotos kelnės atraitotos
rytiniais žingsniais rasą sugeria
ir nuo trinties delne apšyla dvimetris...
Žygiuoki, matininke Laike,
per tėvo mirtį, vaiko klyksmą,
per juodagalvio nebegalvio
parodijos žuvėdros – kiro-- blyksnį -
jei nori, prisimink dar Sibirą,
Uralo žiemą ir meškas....
Gana!!!!
Taurė į sieną dūžta
ir škotų viskis nuteka tapetais...
O aš staugiu pametęs:
vaikystę tėvo - Urale,
senelio kalvės žaizdrą karštą,
(gal jį išmokė nepalūžti
per naktį grąsantys miškiniai:
“mums pataisyti reikia šautuvą”;
per dieną zujantys stribai:
“ko naktį žaizdrą kūrenai?”)...
(taip,
tu
už
tai
atsisėėėdai)
taip.... viskas baigėsi tenai...-
ten, kur lavonais sienas kamšė-
sušąlusiais draugais...
siberijoj
Uralas...
Nižnij...
Liaaaalia…
Senelis, jau seniai numiręs,-
prisimenu jo smuiką....
kažin kieno vestuvėse....
dar Tėvas ir Mama yra....
Gana! –
Taurė į sieną dūžta
kolchozmečio...
Pykstu...
sustabdo kumštį
siena nekalta
ji pastatyta
nė už ką
studentų
statybos fakulteto –
nė už ką....
ir gaunasi –
nekaltas niekas...
Jūs ramiai
išrinkti galit
Prezidentą –
Nusikaltimą ar adamkų,
vyšniauską, andriukaitį, Kvailį...
Tik Matininkas vis matuoja
ko niekas niekad nepakeis
prakeiktos Atminties – ne mano,-
-seniai numirusio senelio
nevaišinau jo “Jakobs”
(tada ji niekam nesapnavos
sapnavosi kaip krūtys kulkos)
nei arbata ceilono-
jis nesuprastų....
ką gi....
Senelis
nepamenu, ką gėrė,
gal gruzinišką
arbatą-
jei tiktai turėjo....
tądien…
dažniau aviečių!
Taip!
Senelis gerdavo arbatą....
Ką?
senelis gerdavo... kažką tai....
ir Tėvas....
ir aš...
ką gėrėm?
Tylėk.... klausyk. Reikėjo.
Taip reikėjo.
Dar skauda...
Man?
Ne.
Vis dar
seneliui.
Aš garantuoju ....
ir žinau...
jis buvo kalvis!
Amen.
Dar skauda.
(Man.)
Senelis
smuiką valdęs
ir šautuvą užkkkkkkkkimusį
ir vaikui gydęs
ausies
uždegimą....
kažkas pataiso
lietuvybės
taškų kablelių
nebuvimą
lyg sulaikytų
spyruoklinio
strazdo giesmę
šautuvo spynos
kritimą
peilio
prie širdies
turėjimą
likuuuučius
atminties
tėvų
gyvų
pavidalu
nepykit, jei ką įžeidžiau
geriau susimąstykime,
ką darom,
kas mes esame
ir žinoki
jei KĄ NORS sakai
atmink –
tai ŽODIS
ir
beje
nepykit
vardan Dievo
anonimai
jei esat jais
ne dėl tuštybės.
Šitaip.