Turiu kaime aš mergą.
Pieno putos ji pririjus,
Pečiai kiaurą parą nuplikę,
Plaukais nugara apsivijus.
Visi šunys paskui ją laksto,
Net varnėnai ir tie - susisukę -
Žiūri ir kranksi - lyg loja,
Kaip runkeliai seilėm nutukę.
O vat kartą jinai, ta merga,
Pastebėjo mane šienapjūtėj -
Kaip obuolmušis laidojau žolę
Ir vėjai galvoj mano pūtė.
Pasiruošiau kokią dainušką užbaubti,
Kai toji, bidoną į šalį padėjo,
Priėjo, nuogai išsirengė ir dėjo:
"Ko lauki šunie - eik šaudyt varnėnų. "
Ir toliau... pieno gerti nuėjo.