Vakar

Noriu į vakar sodą,
šešėliais siuvinėtą,
lėtai alsuojantį,
kur povai lesa perlus.

Ten prietemoj
naktiniai paukščiai
lošia pokerį
iš rododendro liutnios.

Naktie – tu vėl nepasidažius
mėtos raudonas lūpdažis
kažkur mėnulio burnoje –
taip jis supranta meilę…

Baltasis škvalas akyse
oda pasišvieti sau kelią
per snaudžiančias alėjas
tamsos krūtinėn įsikniaubusias.

Vienatvės sodas –
šiurkštus, naktinių
paukščių plunksnų guolis,
kuriam neužmiegu,

nes šiugžda povai
obelų sijonuose
ir pusnuogiai šešėliai,
apsiviję rododendrą
pradeda rytoj romansą.