Paauglystės štrichai

Vaikystėje buvau daug didesnis žemaitis, negu dabar. Dėl to apie ją teisinga yra kalbėti tik žemaičių tarme.

Mūsa Joudė

1. Mums anuos reikiejė

Mūsa Joudė mūsėškė palėka, kā mon bova dā tik vėinioulėka metu, ėr kumet tievs so muotino vėina poikė vasaras pavakarė anou parsėvedė "iš miesta". Vo sakont solig teisībė, nu tuos posės, kor bova miests.  Parsėvedė ėr atsėduksiejė, jug Joudė buva pėrkta nebrongē ėr, kāp mon ruodies, ne iš torgaus. Torgos liuob būtė panedelnikās, vo Joudė bova parvesta ketverga pavakarie. Iš kalbū sopratau, ka tou Joudė augėna kažkuoks ūkininks, ė ana bova iš anuo atimta. Jau anou turiejė varītė i skerdīkla, bet  Viršininkā pasėgailiejė tuokė poikė gīvolė ė, žėnuodamė, ka mūsa šeima vuos sodor gala so galo, pasiūluojė nusėpėrktė. Vo ta šeima neužėlgo dar turiejė padėdietė veino, pėnktoujo vāko. Vo kuoks gīvenėms, kā aug pėnkė vākā, ė kā anėms nier atsėgertė pėina, žėnuojė vėsė, matītė, ė tėi viršininkā.
Kūtalė tievs jau bova sorėntės onkstiau, ė pagal plana anuo toriejė užtektė vėitas karvē, arkliou, avē so dom jierelēs ė trims — ketoriuoms kiauliems. Ont kūtalės vėršaus  vasara liuobam prigrūstė šėina, vo sėinas bova šėltas kāp geruo truobuo: iš šiaurės posės bova sokėrstas iš stuorū roustu, vo kėtuosės — iš stuorū lėntū. Joudē mūsa kūtalie turiejė būtė ė gerā, ė šėltā.
Tujau po kara tievs bova gavės už poskėluometrė, sošaudīta žīda sklīpė, do aktaro žemės ė, gerā nebatmėno, a tiktā ne ketoris — Nevuotiūs, pri Deinininka opalė, už posontra kėluometra nu nomū. Nevuotėškė mūsa žemė vėino galo riemies i vėiškeli, vo ontroujo — i Nevuotiu kaima šonkeli. Tas šonkelis šakuojuos nu dėdliuojė kelė ė tėis mūsa žemė nu anuo jau bova geruokā nutuolės.
So Joudės gīvenėmo daugiausē klejavuos Deinininka opalis, pri koriuo bova žuolies prižielusi dauba, vo anuo kūpsuojė iš dėrvu sonešta ė somesta dėdlie pėlkā rausvū ė kėtuokiū barvu akmėnū krūva. Pri pat daubos priejė arama žemė,  ė če žaliava nedėdlie pėivelė, katruo, atvažiavė so arklio, liuobam palėktė ratus ė kėta manta. Darba če, tuo žemie, bova vėsuokė: vediuojau arkli, kā tievs vaguojė buruokams ė bolviems vagas, dėigiau vėsuokius daigus, kor pri kuožna vėina reikiejė palėktė maža doubelė, kad laistont nenubiegto ondou. Reikiejė ėr žemė dėrbtė drapakoutė, ekietė.
Daugiausē liuobo vargtė so arklė vediuojėmo. Vediuojint arklīs ēt kompėnās — nē tēp lėngvā īr trauktė žumbi. Tonkē vėn liuobo pajostė, ka ons iš sava plautkepiniu pot mon tėisē i gerklė. Kvaps sotruoškės, arklė vėdorēs atsėdoud, ė, gerā trūkteliejės i vėdo, vuos nesosėvemi. Bēdams negali kou nuori galvuotė, vėn veiziek ė veiziek, ka arklīs patkavo pasegto klumpio tau unt basuos kuojės neuntbildieto. Vo jug kėik kartu pėlkā geltuonās plaukās apejusi arklė kuojė i minkšta žemė liuob sosmegs pri pat tavuosės arba aštriausē cinktelietė i dėrvuo pasėtaikiusi akmėni. Turi leistė lėngvā judietė ė arkliou, jug uns trauk žumbi, ė pats, kāp ė tas arklīs, leki kompėnās, ka vėsks būto gerā. Ė leki, ė leki — vėn sauguodamuos, vėn so baimė ė tonkē vėn pasėskanindams  arklė dvasė. Vo bulviu lauks, nuors ė nebova dėdlis, atruodė, ka gala nebūs — vėinvagis žumbis turiejė kāp vėsumet išbraukītė ė išdraskītė kuožna, ka ė baisiausē soknėsta vagelė.
Kā tievs liuob pjautė mėižius, mums darba kāp ė neliuob būtė, bet, kā jau anėi pradžiūs, so grieblio liuobam kapuotė pradalgės, jimtė so ronkuoms i kliebius ė neštė i vėina arba dvė eilės. Tēp liuobam statītė žalnierelius. Vo kā tēp lėngvā neilīto, vėršo turiejuom sorėštė šiaudū grīžtiems. Vo kā šėina a varsta vežiem, reikiejė sospietė sogriebstītė, ka po važiavėma neblėkto laukė ni vėina šapelė. Ražā ė kėtuokėi dėrvas atsėkėšėmā badīs kuojės, vo pasėveizietė, a duorā dedi anou, nier laika. Tik liek ė liek kāp ragana so šlouto paskou vežėma, tiktā sokės ė sokės so tou grieblio. Jē nelieksi ė atsėlėksi, apšauks če pat, vėdurie dėrvas, ė vėdurie baltuos dėinuos išvadins težlo.
Vo pavasarēs, kā jau gerā liuob palītė ė šėlomuos jau būs so kaupo, tuos dėrvuos žuolies liuob mūsa Joudē užtektė. Anou galiejē ė prirėštė, par dėina kelis kartus pakeltė, ė pėina liuob būtė pėlns viedros. Bet a tau kumet īr lėjė tēp, kāp rēk: arba užpliaups, ka i dėrva ne tik Joudė, bet ė pats lig ausū sosmiegsi, arba kiaura mienesi ni laša neiškrės. Melsės ba‏ žnīčiuo vėsa parakvėjė ė prašīs Dėivalė lītaus, konėgs ne vėinas mėšės pāukuos, vo ni velnė — nelīn, ė tėik. Vo jē ė gerā līs, a tau kumet gal vėsā vasarā užtektė žuolies — ni nesapnouk. Kor jau geriesnis lauks, kor anuos stuoriau, tujau tievs užded arešta — če jau rēks pjautė šėinou. Jug ė žėima gīvoli rēk šertė. Vo Joudė, jau žėnuosem, veršieli paperies ė pėino paplūs tujau po Naujū metu. Vo jē toukart anā nedousi gera pašara, užtrūks, ė gaudīk vieji laukūs — nebmilši pėina ni vasara.

2. Ganims

            Vo pėina Joudė mums negailiejė. Kā prisirīs geruos ė minkštuos žuolies, ont karta dous po viedra. Vo vasara, kā ėlgas dėinas, tū kartu — cielė trīs. Diel tuo mes nekriuokiem kāp kėtė — užteka ė valdē, ė patėms. Ė ne tik patėms, bet ė kiauliems. Joudė bova mūsa išganīms. Diel tuo ė tievs, ė mama vėsa laika veiziejė, ka Joudē ne tik žuolies, bet ė nieka kėta netrūktom. Kā ganīkluo žuolie liuob sotrumpies, toukart liuobam pradietė Joudė ganītė. Ganiem ne vėn sava žemie, bet ė kelė pagriuoviūs. Anėi  niekam nepriklausė, vo īr kėik tik nuori: nu rajuona lig mūsa abėdvė kelė posės — dvīlėka kėluometru. Tuokė ėlgoma, nuors ė parsėplieštumi, vėns nikāp neapkabinsi.
Kā jau biški nukrimt saulė, išsvimburi sau so Joudė iš kėima, īgeni anou i griuovi, vo anā ni kakla nerēk tėistė — kelkraštė žuolie če pat panuo— sie. Abodo griuovė kraštā vešlē prižielė aukštū ėr stombiū šonžuoliu, dėdliuojė ė avėnė eraičīna, kraujažuolės, nuotrīniu ė dar vėsuokiū vėsuokiausiu. Pasėtaika ė peliežirniu arba geltuonžėidės liucernas, katra sosėvėjosi ė sosėkabėnosi pluonās čioptovās. Kā karvė so aštrio lėižovio  tas žuolelės liuob trūktelietė, tā liuob sojodietė vėsos žuolīnielis. Tēp judies, judies pakol vėsos ė sojodies gīvoliou i pėlva.
Mūsa Joudė, veizont mona akim, bova baisē pasėleidusi. Ana nuoriejė ētė vėn pavėršiou, vėn tuolīn ė vėsā nepamėslėjė, vo kas artėi nomū belėks kėtam kartou. Apšliaužta ė apterebīta iš om‏ žėnā kiaura ė soskīdosė ožpakalė žuolie jau nebibūs anā skani. Bet geriau nenuoriek Joudės sotorietė, ana tėmps ė tėmps linciūga raukšlieto ė minkšto sava kaklo ė ne vėsumet tegaliesi, neidūrės gelžėnė mėita i žemė, anou nulaikītė. Po lašieli, po milīmetra, užmėgdiusi mona bodroma ė kontrībė, ana, veiziek, jau ė nutėmpė tavi do ė dar do metrus. Tėkra sterva, vo ne ragouta karvė. Kartās liuobo sosėzlastietė. Toukart, pamatės anuos mondrīstės, so abėdvėm ronkėm sojimsio gelžini mėita ė iš vėsuos sīluos trauksio anou atgal. Vo jē ė da neklausīs, ta so itėmpto linciūgo tēp subangousio, ka kāp reikint užvuošio anā par šuonus. Jē Joudė nebūs paralkusi, atsėstuos griuovė vėdurie, pri ragū pastatīs joudas ausis ė dėdliems stėkliniems joudā mielsvuoms akims veizies i muni, musintās, kāp i kuoki dornio. Toukart, matītėis, anā nebrūpies ni mažuosės moselės, katrū ciels spėitlios soksės aplink akis, ausis, galva ė ikīrē vėsor līs ė rieblinies. Bet po kuriuo laika, sopratusi, ka šī karta so anou užsėjiemiau kāp reikint, atsėduksies ė viel pradies šlėmštė pakelies žuolė.
Kartās beganīdams tēp užsėskaitīsio kuokė kninga, ka nebipamatīsio, kāp už tuolėmū mėškū jau užlinda posė oranžėnės saulės. Toukart jau tėmpsio karvė ont kelė, nusėskuobsio kor vešliesniu kraujažuolės  steibū ė, sodavės so anās karvē par pastorgali, varīsio anou grētiau i nomus. Bet toukart, kāp ont čiderstvā, Joudė pradies smaigstītėis pri kuokiuos žuolpalaikės ė vėn stabčiuos, vėn gaišins laika. Kėimė jau lauk mama, pakūtie žaliou krūvelė prilaužītu buruoklapiu. Mama tujau pat jem ė prirėš Joudė pri če pat sėinuo itaisīta kablė, topas ė praded i viedra dzīrintė pėina. Unt Joudės pol mosės ė kėtuokei vabalā, vo ana sokondusi gniūž‏ tė lapu, vėn tvuo so anās  sau par šuonus. Tēp daug tū lapu išbarsta ė sau po kuojuoms.
Pri pat Joudės, išgėrdės dzīravėma, isėtaisa balto ė geltuono plauko apžielės mūsa katėns. Mama anou vėn gen tuolīn, ka nepabaidītom karvės, ka ana netičiuom neispėrtom i viedra.