Pro voratinklių raštą

Voratinkliais raštuotas tuščias namas,
kaip vertės ženklą turi sunkią spyną.
Neverda čia nei srėbalas, nei dramos
nesibara tėvai. Išgertas pienių vynas.

Išėjo duona. Saule džiaugias stalas,
kad jo nespardo basos vaikų kojos.
kad pabaiga geriau, nei tikras galas,
kad po nakties sugrįš vidun rytojus.

Pakelsiu po stalu nuspirtą  kėdę,
senoliai mintyse iš praeities pareis.
Įvirs išraudę, juodai pasirėdę,
pamerks gyvom akim, kaip žiburiais.

Užuodžiu ajeruose keptą bandą.
Tuoj palengvės blausiai rudi ąsočiai.
Girdžiu kaip tėvas peilį pagalanda.
Sunkiai pakylu. Prisivalgiau sočiai.

Užmiršiu trupinius ant šilto stalo,
kėdes paliksiu aplink sustatytas.
Jei nori laikas tegul dulkes valo,
o aš norėčiau, kad sugrįžtų rytas.

Pasiųsiu pailsėti kertėn vorą
ir jo tinklus nuo staktos nugenėsiu.
Akim pakelsiu samanotą  tvorą,
iš varnalėšų, praeities pelėsių.

Sakyki, slenksti, ar tau skauda,
kada nemindo niekas, net saulutė?
Gal išklausysi savo svečio raudą
ir leisi paskutinį kartą būti?