Nuodėmingos vienuolės išpažintis

Atėjau išpažinti nuodėmę, kunige,
Išklausyk mane, tėve…
----------------------------------
Aš jį liečiau -
mano rankos taršė jo plaukus,
slinko apnuoginta nugara.
Mudviejų lūpos susiliejo į vieną melodiją -
dainavom tą pačią dainą…
Paklusau jo nebyliam prašymui -
gundžiau ir jaudinau -
pasiekiau jį visą,
pajutau jo vyriškumą.
-------------------------------------
Jis buvo mano būtis
ir mano esybė -
svaigau juo tada.
-------------------------------------
“Man reikia moters”- kuždėjo - tikėjosi…
“Man reikia tavęs”- nepasakė…
(Žinojau kodėl -
klaidint nenorėjo)
-----------------------------------
Traukiausi,
palikdama įelektrintą erdvę,
įkaitintą orą,
neužgesintus kūnus…
Išsinešdama pulsuojantį jaudulį
ir kaltę -
        “Atleisk”
            nepasakiusi.
(Negalėjau kitaip…)

“Man reikia
                  tavęs”-
  tereikėjo ištarti.
--------------------------------------
Dabar aš vienuolė.
Ar išteisinsi mane, tėve?
Išrišimą
          ar
                gausiu?