...

Užsidegė raudona šviesa. Tadas sustabdė automobilį ir trinktelėjo per vairą. Jaunuolis labai skubėjo pas savo dėdę Albertą. Pravažiavo eilė automobilių, ir Tadas pradėjo lėkti.
      Po kiek laiko jis privažiavo dėdės namus. Išlipęs iš automobilio, nubėgo prie durų ir paskambino. Duris atvėrė 60 metų vyras.
      - Sveikas, sūnėne. Užeik. -tarė jis.
      Tadas įėjo.
      - Sėskis, Tadai. Kodėl tu čia taip vėlai?
      Sūnėnas paklausė:
      - Dėde, kaip tau einas eksperimentai su laiku?
      - Tiesą sakant, aš prieš kokią valandą sukūriau tai, ką būtų galima vadinti „laiko mašina“. Geriau einam į palėpę- parodysiu.
      - Man reikia ja pasinaudoti.
      - Kodėl?
      Tada Albertas pastebėjo, kad sūnėno balta striukė, kuri buvo suspausta rankoje, sutepta krauju.
      - Kas čia? - paklausė dėdė. - Kas čia buvo?
      - Aš skubu. Greitai turiu iškeliauti į praeitį.
      - Niekur nekeliausi kol nepaaiškinsi. Dabar tu turi… laiko.
      Tadas atsiduso ir atsisėdo ant fotelio. Dėdė sėdosi priešais.
      - Gerai, viską papasokosiu. - pradėjo vaikinas. - Paskambino Laura- buvusi mergina. Sakė nusižudysianti, jei nebūsim vėl kartu, tad, išsiaiškinęs, kur ji yra, nuskubėjau pas ją. Norėjau sulaikyti ją, kad nepadarytų kvailystės. Ėjau prie mašinos ir staiga mane sustabdė kažkoks vyrukas su mėlynu lietpalčiu. Jis buvo užsidėjęs kapišoną, ir tamsoje nemačiau jo veido. Kažkodėl norėjo mane sulaikyti, kad nevažiuočiau. Buvo labai atkaklus, bet aš jį pargrioviau ir sėdau į automobilį. Vyrukas dar bandė atidaryti dureles, bet įsėdęs iškart užsirakinau. Kažką dar šūktelėjo panašaus į „Nevažiuok pas tą raganą“. Įdomu, iš kur jis žinojo, kur aš važiuoju. Atvykau į parką ieškoti Lauros. Suradau ją ir pradėjau atkalbinėti nuo savižudybės. Atrodė, kad pavyko. Laura tarė: „Gerai, būkim draugai, apsikabinkim“. Mergina labai priartėjo, mikliai persirėžė gerklę ir užgriuvo ant manęs. Taip išsitepiau striukę krauju. Tada aš nežinojau, ką daryti… Tai štai ko ji siekė… Turiu nukeliaut į praeitį ir neleisti sau važiuoti pas Laurą. Tai mano paskutinė viltis.
      - Gerai, Tadai. - sutiko dėdė. - Gali keliauti. Bet geriau būtų, jei tavęs praeities tu neatpžintų.
      Albertas nuėjo prie rūbinės.
      - Gal užsivilk mano lietpaltį. - pasiūlė ir parodė jį.
      Lietpaltis buvo mėlynas…