Vis dar

Aš vis dar vaikas savo svajone
Ir vis poetas - paukščio skrydžiu.
Kaip koks balandis plazdu balkone
Lyg koks mažiukas dideliems pavydžiu.

Jaučiu didžiulį skausmą, fizinį - galvoj,
Atrodo trūko, plyšo, užsikimšo.
Girdžiu - ateina (visada girdžiu tyloj),
O jau svajojau, kad visi užmiršo.

Vėl tyčiosis: atims saldainį arba uždarys
Balkono langą, kad nebeišskrisčiau.
"Suauk, gi nebemažas jau, " sakys,
O trūkis, lūžis, plyšis skaudžiai tvinkčios.

Suskaus ir širdį. Talžys, laužys, vogs,
Jie moka siautėti, jų protėviai- pagonys.
Aš ginsiuosi - ne taip jau beesu kitoks,
Be to, vilioja skrydžio laisvės skonis.

                      ***

Mane dar talžo, bet jau švyturių
Šviesa silpnėja, jaučius kaime veda girdyt.
Jau man ramu, nes vis dar teturiu
Svajonę, skrydį, skausmą, širdį.