Dievo moterys. Paskutinieji.

I. Susi[t/l]aikymas. Pelkių pėdos.
Gal- susitaikom?
Nyksta pelkynuose mažos mažos pėdos. Anei garso, tik
tolygus kvėpavimas pelkių dvasiom. Kylantys ir besileidžiantys paukščiai
didelėmis stebinčiomis akimis. Dulkėtuos snapuos eglišakes neša,
iš akivarų ištrauktas.

Monotoniškai kartojami žingsniai.

Net aido neliko, į orą susigėrus paskutiniam riksmui.
Ant pečių- eglinės lentos, kryžmai sukaltos.
Begėdiškai nurengtos šakos
spraudžiasi snapuosna - - -

Sūnau, mano pėdos vis tiek
                                      mažesnės.
 
II. Taikymasis. Žaidžiant.  
Gal- susitaikom? Briaunomis ir įlinkimais.
Mes mokam susižaisti. Delnu į delną. Ir eglišakėm į veidą.

Aš- tavo draugas, nes priešu būt neišmokau.
Dar nesustingusiam asfalte nyksta pėdos. Klampu be galo. Tiesiai dėlioju pėdas,
bet susikreivina kelias. Mes- savo tėvų sūnūs ir dukterys, tokie panašūs, bet
- mūsų tiesos miršta skirtingai -

Sunkus oras pelkynų, drėgnas. Auga, auga eglinės lentos ant pečių-
                                                                                                          neapimsi - - -
Miltais išbarstysiu degančią asfalto masę, galgi lengviau eiti bus. Krykščia paukščiai nesukrautuos lizduos. Mėto plunksnas vėjui, supasi eglių šakose, nukapodami jauniausius ūglius.
Moterie, mes paskutiniai. Iš tų, kurie eina.
Kurie palieka pėdas.

III. [Pa]taikymas. Devintasis.
Gal- susitaikom? Į vieną.
Juk vis tiek mūsų mirtys gyvena
atskirai - - -