Svetimi 3d.

Turbūt žinote tą jausmą, kai nuo pagirių plyšta galva? Kai skauda akis, o kiekvienas garsas tiesiog kalte kala į galvą. Tai va. Lygiai taip pat pasijutau ir aš prabudęs. Lėtai suėmęs rankomis braškančią galvą, atsargiai atsimerkiau. Stengdamasis jos nepajudinti apsidairiau. Ne, pala. Šita spinta man matyta. O šis paveikslas? Čia juk mano namai! O tai kaip? Ne gi viskas  buvo tik sapnas? Skauda galvą. Negi vėl vakar persigėriau? Kažko neprisimenu. Galvoje sukasi tik tas idiotiškas sapnas. Staiga ranka užkliudžiau laikrodį. Sunkiu žvilgsniu perliejau ciferblatą ir… Jau pusė vienuolikos? Aš gi vėluoju į darbą! Greitai (kiek leido mano pagiringas kūnas) šokau iš lovos ir puoliau rengtis. Iš penkto bandymo apsimovęs džinsus, netyčiom žvilgtelėjau į rankinį laikrodį. Taigi šiandien šeštadienis. Jokio darbo! Tegyvuoja savaitgalis. Kadangi mano namuose alus neužsilaikydavo (su ilgesiu prisiminiau aną šaldytuvą), nutariau eiti į artimiausią kavinę. Ant nuogo kūno užsitempęs megztinį, išlėkiau į gatvę ir šuoliais nulėkiau į kavinę. Įbėgęs į ją, stvėriau artimiausią padavėją už rankos ir sušukau:
  - Alaus! Bet kokio! Tris! Bokalus!
Aš turbūt atrodžiau  labai apgailėtinai, kadangi padavėja perliejusi mane žvilgsniu burbtelėjo: lankosi čia visokie... Tačiau alaus nuėjo. Išgėręs du bokalus, ir įpusėjęs trečią, pagaliau ėmiau domėtis aplinka. Nepaisant to, kad šiandien šeštadienis, kavinė buvo pustuštė. Apsižvalgiau ar nepamatysiu kokio pažįstamo. Nieko. Tačiau mano dėmesį patraukė prie gretimo stalelio sėdintys jaunuoliai. Mane sudomino jų pokalbis. Tad prisidegiau cigaretę, ir atsilošęs ėmiau klausytis.
  - ... nu ir babach viskas. Tik blykstelėjo ir viskas. Nespėjo net sureguoti... – vienas iš jų porino kažką apie sprogimą.
  - O jūs matėt to čiuvo snukį, kai kišom jį į dėžę? – nusijuokė kitas. – Mano šefas sakė, kad gyvens. Bet kur tau. Pralošė krūvą kredų.
  - Na, o girdėjot apie vakarykštį? – trečiasis palinko į vidurį stalo, ir aš išgirdau tik sakinio pabaigą. – ... būtumėt matę kaip jis staugė. Bet lažybos dar nesibaigė.
  - Atsiprašau. – į mane kreipėsi oficiantas – čia jums. Prašė perduoti.
Jis padėjo ant stalo dėžutę ir nuėjo. Aš, įtraukęs dar vieną dūmą, atidariau ją. Ir pajutau kaip nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai. Dėžėje gulėjo... “Vadovas svetimiems”. Suglumęs nurijau seiles ir atverčiau jį. Vadovas vėl buvo tuščias, tačiau užrašai pirmame puslapyje pasikeitė. Jame buvo parašyta: “Dabar kai nusiraminote, turime jums pasakyti, kad jūs tapote lažybų objektu. Kadangi jūsų poelgiai tiesiogiai įtakoja besilažinančiųjų laimėjimus, tad (nors tai ir draudžiama) tikėkitės jų įsikišimo į jūsų gyvenimą. Na, o savo ruoštu mes stengsimės jų poelgius atitaisyti. Tačiau nesijaudinkite. Elkitės kaip visada, ir jei liksite gyvas mes jau pasistengsim, kad jūs nieko neprisimintumėte. Sėkmės”.
Vadinasi tai nebuvo sapnas. – pagalvojau ir lėtai apsižvalgiau, tarsi tikėdamasis pamatyti tuos, kurie lažinosi iš manęs.
  - Ei! Čia juk tas vyrukas apie kurį jums pasakojau. Kaip jis pabėgo iš skylės? – sušuko vienas iš jaunuolių ir dūrė į mane pirštu. – Čiupkit tą mižnių! – pridūrė.
Kai jie atsistojo, aš jau buvau už baro. Gerai žinodamas baro išsidėstymą, staigiai pasukau už kampo, įlėkiau į virtuvę, ir apibėgęs virykles išbėgau pro atsarginį išėjimą. Po to mikliai nėriau  tarp kioskelių ir įsimaišiau į minią. Perbėgęs turgų, sustojau ir apsidairiau. Gaudytojų nesimatė.
  - Aš jau per senas tokiems nuotykiams. – pagalvojau, sunkiai atgaudamas kvapą.
  - Kada nors reiks mesti rūkyti. – pridūriau užsirūkydamas. – Bet tikrai ne šiandien.
  - Atleiskite.
Aš krūptelėjau iš netikėtumo.
  - Atleiskite, kad trukdau, bet manau, jog jums rekalinga mūsų pagalba. – kreipėsi į mane policininkas.
  - Man? Bet kaip jūs sužinojote? – sunerimau.
  - Mes apie jus žinome viską. Mes – lažybų kontrolieriai. -  pasakė policininkas.
Ir nespėjus nieko paklausti, mane apakino staigus blyksnis, o trumpas smūgis padėjo nugrimzti į nebūtį. Juk tai dežavu! Spėjau suvokti ir išsijungiau...