Medus

Kartą sėdėjau ant lieptelio įbegusio giliai į upę, o krištolinis vanduo žaidė aplink mano kojas. Sėdėjau ir žiūrėjau į saldžią medaus saulę. Medus jos spinduliais lašėjo ant medžių, gėlių, drugelių ir ant manęs. Medus savo šiltu  švelnumu užliejo mano akis, veidą, rankas ir širdį. Mano širdis buvo pilna medaus kaip mažas, tamsus ir triukšmingas avilys. Mano širdis dūzgė medumi, aš sėdėjau ant lieptelio ir jaučiausi laiminga, o krištolinis vanduo žaidė aplink mano kojas...